Prisiminimų istorija tiems, kas ilgisi SSRS: didžiausia šventė jei gavai kefyro, apie visą kita - jau nėra ir kalbos

Propaganda yra labai veiksmingas būdas išlaikyti žmones laimingus realiai nieko nekeičiant. Jei valstybė išleistu įstatimą draudžianti žiniasklaidoje pranešinėti neigiamus dalykus, visi žmonės iškarto jaustus geriau. Nors neigiamų dalykų valstybėje nesumažėtu. Bet nežinojimas apie juos tave daro laimingesniu. Kai dabar ant kiekvieno kampo pilna pranešimų apie žmogžudystes, vagystes, korupcija, apie milijonierius ir panašiai, žmonės jaučiasi labai nesaugiai, o tai mažina laimingumą. Dar valstybė išleistu įstatymą, kad kiekviena žiniasklaidos forma kasdien privalo išleisti straipsnį kuris pasakotų apie didžius valstybės pasiekimus, apie jos karinę galią ir kaip gera čia gyventi (tai yra dalykus kurie leistu žmogui jaustis geresnių nei kiti ir didžiuotis kad yra šios šalies pilietis, bei didintu saugumo pojūtį), tada automatiškai kiltu pasitenkinimas gyvenimui. Nesvarbu kad praktiškai niekas valstybėje nesikeistu ir visi pasiekimai butu lygiai tokie patys kokie yra dabar, ir saugumas liktu toks pat, bet laimė didėtu. Kitas dalykas yra (kaip ir minėjau kitame straipsnyje) yra žmogaus atmintis apie gerus ir blogus dalykus. Blogus dalyku žmogus (kaip ir bet kuris kitas organizmas) prisimena ilgiau nei gerus. Nes blogi dalykai turi didesni poveikį organizmo išlikimui nei geri. Todėl jei gerų ir blogų dalykų žmogui nutiks vienodas skaičius, tai jam atrodys kad blogi dalykai nutinka dažniau nei geri. Nes apie gerus pamirš, o blogus prisimins. Todėl jie kaupsis atmintyje. Kita pusė yra (kaip ir šiame straipsnyje buvo ne tiesiogiai užsiminta) dalykų suvokimas. Nesvarbu ar tai geras, ar blogas dalykas. Bet jei jis nutinka pastoviai, tai jis tampa savaime suprantamų dalyku, nesvarbu ar jis blogas ar geras. Jei dabar parduotuvėse dingtu visa duona su batonų, žmonės pradėtu keikti valstybę ir verslininkus dėl jų trukumo ir kaip blogai yra gyventi. Bet jei šis trukumas testus kelis metus, tai taptu norma. Tai butu savaime suprantamas dalykas kurio niekas nebelaikytu nei blogu nei geru. Kaip ir SSRS laikais. Prie deficito buvo priprasta ir jo nebelaikė blogų dalyku. Bet... Šis blogas dalykas, kuris laikomas savaime suprantamu ir tampa nebeblogu dalykų, turi labai teigiama poveikį. Nes asmuo gavęs deficitinę prekę, tampa laimingų. Kitaip sakant, deficitas kuris egzistuoja pastoviai, tampa nebeblogų dalyku, o deficitinės prekės gavimas, kuris nutinka retai, tampa geru dalyku. Todėl visi blogi dalykai iš pasąmonės dingsta ir lieka tik geri dalykai. Tas pats galioja ir geriems dalykams. Jei geras dalykas yra pastovus, jis tampa savaime suprantamu ir nustoja būti geru. Bet kai tas pastovus geras dalykas laikinai dingsta, iš kart tai tampa blogu dalyku. Kad ir pašalpos. Valstybė matydama, kad tam tikra žmonių grupė gyvena blogai, nusprendžia jai skirti pašalpą, kad pagerinti jos gerbūvi. Pirmus kelis metus ta žmonių grupė bus laiminga, nes gauna pašalpa kurios anksčiau negavo. Bet po keliu metų tai taps savaime suprantamu dalyku ir nustos kelti teigiamus jausmus. Tai taps nebe pagalba jiems, o valstybės prievole jiems. Todėl kuo toliau tuo labiau jie jaus neigiamus jausmus, dėl mažų pašalpų. Nes su pašalpomis negalės gyventi oriai kaip kiti šalies piliečiai kurie negyvena iš pašalpų. Taip, geras, teigiamus jausmus keliantys dalykas per kelis metus (jei vyks nenutraukiamai), taps blogu dalyku keliančių neigiamus jausmus (nepasitenkinimą). Tai ir yra šiuolaikinio vakarų pasaulio problema. Jie gyvena per daug gerai. Todėl tas gerai tapo normaliu ir savaime suprantamu dalyku. Kuris nebekelia teigiamų jausmų. Bet laikini jo trukumai gali sukelti stiprius neigiamus jausmus.

Ne visai sutikčiau - kad imti kažką bloga ir sakyt, kad tai iš tiesų yra gera, nes tai tiesiog gerina savijautą... Savijautą gerinti galima įvairiai, o toks būdas būtų pats elementariausias - tiems, kas nesugeba nieko geriau. O deficitas kuria kur kas didesnes problemas nei žmonių nuotaikos - pvz. sveikata, produktyvumas (tiek žmogaus, tiek valstybės / ekonomikos). O jei kas nors tampa lepūnėliais tai nereiškia, kad geriausia išeitis visiems badauti. Gerovei galo nebus niekada, vakar bananai, šiandien moliskai, rytoj Marso daržovės, noriu pasakyt, kad visada buvo ir bus galima geriau ir to reiktų siekti. Nurašyt šį siekį vardan išlepimo būtų nesąžininga ir kvailoka (kaip, kad ir buvo SSRS). Noriu pasakyt, kad motyvuot žmogų galima ne vien marinant jį badu, reikia tik 'think out of the box'...

Straipsnis apie propagandą, pats yra šiek tiek propagandinis, kaip labai blogai buvo sovietinėj santvarkoj. Man pačiam dar teko šiek tiek ten gyventi ir tikrai galiu pasakyti, kad bent jau Lietuvoje, tikrai niekas nebadavo, gal tik vienetai (kaip ir dabar). Deficitas buvo ir eilės parduotuvėse buvo, ir kartais atstovėjęs eilę, galėdavai likti be dešros, ar silkės, jei kaimynė vietos neužėmė Bet bent būtiniausių maisto produktų trūkumo tikrai niekas nejautė, pas visus šaldytuve būdavo ir dešros, ir mėsos, ir pieno produktų. Taip, tada palyginus su dabartimi, tikrai pasirinkimo praktiškai nebuvo, nei maisto produktų, nei daugelio kitų prekių, bet, kad žmonės buvo labai nelaimingesni nei dabar yra, turėdami visko nepalyginamai daugiau, nepasakyčiau. Aišku, dabar vis tiek geriau, negu prie sovietų buvo