Slaptas Lenino laiškas, po kurio prasidėjo kraujo upės (1)
Pirmojo po 1917 metų revoliucijos penkmečio padariniai Bažnyčios atstovams buvo siaubingi. 1922 metų pavasaris – paskutinis, kai pasaulio proletriato vadas aktyviai reiškėsi viešajame gyvenime. Kovą Vladimiras Leninas paskutinį kartą kalbėjo partijos suvažiavime. Netrukus jis sunkiai susirgo (1918 metų sužeidimo padariniai ar sifilis – istorikai ginčijasi) ir nuo to laiko iki pat mirties šalį valdys iš esmės distanciniu būdu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tą patį 1922 metų kovą jis parašė slaptą laišką Politinio biuro nariams. Jame išdėstyti tolesni nurodymai, kaip įgyvendinti vasario 23-iosios dekretą dėl Bažnyčios turto konfiskavimo.
Šis dokumentas suvaidino dar vieną didžiulį vaidmenį, kurio mastai vertinami jau ne auksu ir rubliais, o žmonių gyvybėmis.
Laiškas, pažymėtas griežčiausio slaptumo grifu, skatino funkcionierius būti dar ryžtingesnius konfiskuojant bažnytines vertybes. Nuo šiol kampaniją privalu vykdyti „įnirtingiausiai ir negailestingiausiai“. Leninas sukonkretina: visus Bažnyčios atstovus, kurie priešinasi, reikia sušaudyti, ir kuo daugiau – tuo geriau.
„Kuo daugiau reakcingosios dvasininkijos atstovų pavyks šiuo pretekstu sušaudyti, tuo geriau. Būtent dabar reikia tą publiką taip pamokyti, kad kelis dešimtmečius apie jokį pasipriešinimą net nedrįstų galvoti“, – ragino Leninas.
O įsiutino Vladimirą Iljičių trijų dienų senumo įvykiai Ivanovo srities Šujos mieste. Ten turto konfiskavimas sukėlė masinį vietos gyventojų protestą.
Žmonės išsirikiavo kaip gyvasis skydas ir į jį paleista kulkosvaidžių ugnis – keturis gyventojus nukovė vietoje. Vėliau už pasipriešinimą valdžiai nuteisti sušaudyti dar trys: du dvasininkai ir vienas pasaulietis. Būtent šis teismas davė startą būsimiesiems dvasininkų procesams.
Oficialu: sušaudyti
Iljičiaus slaptasis laiškas turi didžiulę istorinę reikšmę: revoliucijos ir pilietinio karo metais egzekucijos religiniu pagrindu buvo stichinės arba taškinės, o dabar valdžia užsimojo sukurti efektyvesnį dvasininkijos naikinimo mechanizmą per teismus. Represijos tapo oficialios.
Jas tobulino Šujoje – ten nusiuntė „energingą ir nuovokų“ Visos Rusijos Centrinio Vykdomojo Komiteto (VCIK) narį, kuris turėjo areštuoti kuo daugiau žmonių, o jo pranešimų pagrindu buvo duodami nurodymai teisminei valdžiai: visus, kuriuos įmanoma, nuteisti sušaudyti ir tuoj pat „imtis“ Maskvos bei „kelių kitų religinių centrų“.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad visos direktyvos, kuriomis rėmėsi šis mechanizmas, Lenino įsakymu buvo skelbiamos žodžiu – darbo liaudies akyse viskas turėjo atrodyti teisėta.
„1922 ir 1923 metais sušaudyta kiek daugiau nei 8 tūkstančiai žmonių – šventikų, djakonų, vienuolių, psalmių skaitytojų – tai prilygo pilietinio karo egzekucijoms. Bet formaliai tuomet buvo taikos metas. Kai kurie – pagal teismų nuosprendžius. Taigi tai jau buvo organizuotas valstybinis teroras“, – teigia bažnyčios istorikas protojerejus Georgijus Mitrofanovas.
Duomenys apie sušaudytuosius šaltiniuose, aišku, skiriasi – antai Rusų stačiatikių bažnyčios užsienyje (RPCZ, Rusų stačiatikių bažnyčios atšaka užsienyje) protopresbiteris Michailas Polskis, 1923–1926 metais kalėjęs kalėjime ir lageriuose, linkęs manyti, kad aukų buvo daugiau, apie 10 tūkstančių.
Tačiau duomenis apie 8 tūkstančius patvirtina keletas kitų šaltinių, taip pat nekanoninės Apaštalinės stačiatikių bažnyčios atstovai: vienas jų, Levas Regelsonas, savo veikale „Rusų bažnyčios tragedija“ pateikia šį 1922–1923 metais sušaudytų Bažnyčios atstovų skaičių. Rusų stačiatikių bažnyčios Šventojo Sinodo šventųjų kanonizavimo komisijos duomenis, 1922 metų pabaigoje teisminio susidorojimo „bažnyčios bylose“ aukų skaičius viršijo 6 tūkstančius žmonių.
Parodomieji teismai
Taigi bolševikai pradėjo vaizduoti teisingumą ir, skirtingai nuo 1918 metų savavališkų susidorojimų, rengti parodomuosius teismus. 1922 metų birželį nuteistas ir tų pačių metų rugpjūtį sušaudytasas Petrogrado metropolitas Venjaminas.
Bolševikai nesiryžo surengti 1923 metų balandį suplanuoto patriarcho Tichono teismo, įvykdyti jam mirties bausmės, bet suėmė ir ištrėmė daugybę vyskupų. Vietoj jų skyrė “savus”, “atsinaujinusius” vyskupus, suformavo Rusijoje precedento neturintį vedusį episkopatą (Rusijos stačiatikių bažnyčioje archijerejai negali būti vedę).
1925 metais atsinaujinusios bažnyčios vyskupijų skaičius beveik prilygo stačiatikių vyskupijoms, tačiau visos jų cerkvės stovėjo tuščios – žmonės nėjo į šventoves, kuriose pamaldas laikė persivertėliai.
Lenino kursą naikinti dvasininkiją pratęsė ir gerokai sustiprino Stalinas, ir ketvirtajame dešimtmetyje ne tik bažnytininkų, bet ir kitokių valdžiai neįtinkančių žmonių buvo sunaikinta gerokai daugiau. Tačiau didžiojo valstybinio teroro startas buvo duotas būtent tada.
