Nuo Didžiojo teroro, sugriovusio milijonų tuometinės Sovietų Sąjungos gyventojų likimus, praėjo 80 metų, o šiandieniniai Rusijos gyventojai, kaip rodo nuomonių apklausos, vis dar prisimena diktatorių Josifą Staliną ne tiek kaip nuožmų budelį, kiek vieną žymiausių visų laikų šalies vadovų.

Viešų diskusijų apie daugybę J. Stalino nusikaltimų Rusijoje iki šios dienos beveik nėra. Užtai valstybinės šventės ir mokykliniai vadovėliai toliau šlovina diktatoriaus tikrą ar tariamą indėlį, plėtojant SSRS ūkį ar siekiant pergalės „Didžiajame Tėvynės kare“ prieš nacistinę Vokietiją – neištikimą buvusią Maskvos sąjungininkę.

Kaip rašo Rygoje įsikūręs naujienų portalas rusų kalba „Meduza“ (Meduza.io), per visą ligšiolinę istoriją rimtesnių mėginimų atsikratyti J. Stalino palikimo tebuvo du – vienas vadovavimą SSRS perėmus Nikitai Chruščiovui, o kitas imperijos netekusios Rusijos prezidentu tapus Borisui Jelcinui.

Paminėdamas oficialią „Didžiojo teroro“ (ar veikiau kruviniausio jo etapo) pradžią 1937 metų liepos 30 dieną, leidinys klausė žymių Rusijos socialinių mokslų atstovų apie išliekančio J. Stalino populiarumo paslaptį bei destalinizaciją, iki šiol keliančią nemenkų abejonių.

Simbolis slepia požiūrį į dabartį?

Sociologė Ela Panejach atsakyme Meduza.io teigė, kad pirmieji N. Chruščiovo mėginimai sklaidyti J. Stalino mitą buvo pasmerkti nesėkmei, nes sovietinė valdžia baiminosi pakirsti savo pačios šaknis.

„Nuo pat pradžių nuvainikuojant asmenybės kultą buvo remiamasi melu apie tai, kad yra geras bolševizmas ir komunizmas, o yra draugas Stalinas, kuris atėjo ir viską sugadino: iškreipė teisingą mokymą ir pastatė ne tą socializmą, kurį reikėjo pastatyti“, – teigė E. Panejach. Esą būtent dėl to buvo renkamasi smerkti sovietinių valdininkų persekiojimą, tuo pačiu toliau šlovinant dvarininkijos ir buržuazijos likvidavimą bei visai nutylint su kolektyvizacija susijusius nusikaltimus žmogiškumui.

Stalino metinės prieš 7 metus

B. Jelcino eros destalinizacija, atvėrus dalį slaptų archyvų, buvusi atviresnė ir sąžiningesnė, tačiau ji sutapo su SSRS žlugimą lydėjusia socioekonomine sumaištimi. Ilgainiui dėl to daugelis Rusijos gyventojų kalbas apie J. Stalino nusikaltimus pradėję sieti su neigiamais 10-ojo dešimtmečio prisiminimais.

„Per tą laiką nepastebimai praėjo istoriniai terminai, skirti įveikti nacionalinei traumai. Mūsų aplinkoje jau faktiškai nėra žmonių, kurie būtų brendę tais metais, kurie būtų betarpiškai patyrę tą traumą. Žmonės, gyvenę tais laikais, arba mirė, ar jau yra labai pagyvenę. Šiandieniniams jaunuoliams tai jau net ne senelių, o dar senesnių kartų – tų, kurių nebeliko – istorija. O tai reiškia, kad ši trauma jiems neturi gyvo veido“, – teigė sociologė.

Maža to, sovietmečiui būdingas žmonių noras pasisaugoti, net artimiausiems žmonėms nepasakoti apie skaudžiausius išgyvenimus lėmęs tai, kad daugelyje šeimų nelikę iš kartos į kartą perduodamų istorijų. Todėl Rusijos jaunimui Teroras – kažkas tolimo ir neaiškaus, tai, ką gali lengvai formuoti populiarioji kultūra – ir švietimo sistema.

„Nieko keisto, kad šiandien statistinis vidutinis žmogus perka istorinį paveikslėlį, kurį jam parduoda vadovėlis ir valstybinė propaganda“, – tvirtino E. Panejach.

Mokslininkė pabrėžė, kad vis dėlto svarbiausia ne tai, koks J. Stalino simbolis įsitvirtinęs šalies gyventojų galvose, o kokios vertybės ir koks įsivaizdavimas apie dabartinę tvarką už to slypi. „Deklaruodami teigiamą požiūrį į mitinį Staliną, žmonės nori kažką pasakyti apie šią dieną, – teigė E. Panejach. – Daugeliui jo gerbėjų Stalinas įkūnija tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, efektyvus valdymas, nors istorikai seniai parodė, kad jis nebuvo geras valdytojas. O dar – kovą su korupciją. Taip, istorikai žino, kad stalininė SSRS nebuvo atsikračiusi korupcijos; kaip bet kuri planinė sistema ji tiesiog negalėjo egzistuoti be korupcijos. Tačiau įvaizdis valdovo, kuris, būdamas žiaurus ir efektyvus, esą gebėjo prilaikyti korupciją ir laiku bausti korupcionierius, gretinamas su realybe, kurioje korupcijos – ne tik labai daug, bet ir ji beveik demonstratyviai nebaudžiama.“

„Kiek realistiškesnė reprezentacijos dalis susijusi su tuo, kad SSRS laikais visuomenėje nelygybės būta gerokai mažiau, negu dabar, – pridūrė sociologė. – Jeigu, žinoma, pamiršime siaubingą valstiečių padėtį, pamiršime kalinius, kurie mirė badu – daugiau ar mažiau sėkmės lydimam miestiečiui atrodė, kad visi aplinkiniai žmonės nedaug skiriasi vienas nuo kito.“

Ar įsivaizduotumėte, kad taip balsuoti Vokietijoje ateitų Hitleris?

E. Panejach manymu, neverta daug dėmesio skirti žmonių santykiui su „plokščiu“ J. Stalino įvaizdžiu, kokį piešia propaganda. Esą gerokai svarbiau – apie kokią visuomenę iš tiesų svajoja jo gerbėjai, anaiptol netrokštantys represijų sugrįžimo.

Praleistos progos, esamos galimybės

Istorikas Ilja Veniavkinas atsakyme Meduza.io apgailestavo, kad B. Jelcinui destalinizacija niekada netapo prioritetu.

„Kitą dieną po pučo žlugimo (1991-ųjų rugpjūtį – Alfa.lt), kai žmonės susirinko Lubiankos aikštėje, viskas baigėsi Dzeržinskio (sovietinio saugumo įkūrėjo – Alfa.lt) paminklo nuvertimu. Į patį KGB pastatą niekas nesiryžo įžengti – ir toliau faktiškai nebuvo keliamas klausimas dėl to, kad pagrindinis šalies represinis institutas negali likti toje pačioje vietoje, kur jis buvo 70 metų“, – atkreipė dėmesį švietimo programos „InLiberty“ vadovas, be kita ko, apgailestaudamas, kad B. Jelcinas nesugebėjo išsklaidyti ir sovietmečio nomenklatūros, kuri liko vadovauti šaliai.

Pasak I. Veniavkino, „nė iš vienos valdžios negalima laukti, kad ji savo rankomis ims kritikuoti buvusį valstybingumą ir demonstuos susiklosčiusius institutus“ – tam esą reikia galingo visuomenės spaudimo, kurio Rusijoje po 1991 metų taip ir neatsirado. „Pamačiusi, kad valstybė pati nevykdo destalinizacijos, visuomenė nerado savyje jėgų ir intereso tai padaryti savarankiškai“, – tvirtino jis.

Istorikas apgailestauja dėl praleistų progų, tačiau nemato didelės tragedijos. „Reikia suprasti, kad stalinizmo istorija mus jaudina ne vien todėl, kad jis buvo – negalima atšaukti būtinybės pagerbti nekaltų žmonių, nukentėjusių nuo valstybės, atminimą. Tačiau tai yra ir svarbus visuomenės, kurioje mes dabar gyvename, sandaros klausimas. Kai mes šiandien kalbame apie destalinizaciją, mes turime galvoje būtinybę totaliai deautomatizuoti prievartą. Mums reikia išmokti atpažinti prievartą, įsiūtą į daugelį visuomeninių institutų, ir liautis pripažinti ją normalia, – teigė I. Veniavkinas. – Šia prasme kova už teises žmonių internatuose, kalėjimuose, armijoje, mokykloje šiandien yra Rusijos visuomenės destalinizacijos tąsa.“

Niekas nenorėtų sugrįžti

Kitas istorikas, Tarptautinio Antrojo pasaulinio karo istorijos ir sociologijos centro direktorius Olegas Budnickis pabrėžė, kad, jo nuomone, destalinizacija vis dėlto yra įvykęs faktas.

„Jei šiandien pažvelgsime į visuomenės apklausas, pamatysime, kad ir šiandieniniai Stalino gerbėjai nenorėtų gyventi tais laikais. Tai gana aiškiai apibūdina tikrąjį požiūrį į tą epochą ir tuos valstybės veikėjus“, - sakė O. Budnickis, be kita ko, pridūręs, kad oficialiai valstybė neva pripažįstanti, kad J. Stalinas buvo nusikaltėlis.

Istorikas pastebėjo, kad su SSRS diktatoriumi susijusi istorija yra „derlinga dirvoms įvairioms manipuliacijoms“.

„Žmonės netyrinėja dokumentų, rodančių, kas iš tikrųjų vyko, netyrinėja istorijos, o žiūri per televizorių filmus, kurie rodo Staliną kaip išmintingą vadą, arba skaito niekšų parašytas knygas apie tai, kad Berija (buvęs sovietinio saugumo vadas Lavrentijus Berija – Alfa.lt) buvęs „efektyvus vadybininkas“, – nurodė O. Budnickis, taip pat išskyręs ir „Didžiojo Tėvynės karo“ mitologiją, padedančią Rusijoje palaikyti gana teigiamą požiūrį į „nugalėtoją“ J. Staliną.

Restalinizacija kaip baidyklė

Žurnalistas Jurijus Saprykinas prisiminė, kad vėlyvuoju sovietmečiu Rusijoje J. Stalinas buvo tapęs savotišku protesto simboliu – „uždraustuoju“ liaudies herojumi. Pasak jo, prieš SSRS griūtį tolimųjų reisų vairuotojai mėgdavę ant priekinio vilkiko stiklo klijuoti arba J. Stalino, arba dainininko Vladimiro Vysockio portretą. Vėliau diktatoriaus kulto nusitvėrę žmonės, nepatenkinti nesėkmingomis 10-ojo dešimtmečio reformomis.

„Nemalonūs dalykai pradėjo dėtis neseniai – tai yra restalinizacija. Šis naujas šliaužiantis kultas neturi jokių kitų šaknų, išskyrus vadovybės pageidavimus. Nėra liaudyje paklausos Stalino paminklams, žmonės nerašo prezidentui „grąžinkite mums Staliną“. Tai yra sąmoninga vadovybės politika – užlipdyti minkštą stalininį kultą kaip tam tikrą orientyrą, kad štai, dabartinė valdžia to siekia, vadinasi, tai gerai, sveikintina. O iš kitos pusės, tai tokia baidyklė kiek liberalesnei ir labiau europeizuotai visuomenės daliai, kad štai, tokia dabartinė valdžia, bijokite jos, o štai dar ir liaudies svajoja grąžinti Staliną, todėl visas viltis siekite su dabartine valdžia, tik ji gali jus išgelbėti nuo šios stichijos“, – dėstė J. Saprykinas.

Kitaip nepratę

Rusijoje veikiančios draugijos „Memorial“, valdžios sprendimu paskelbtos „užsienio agente“, pirmininko pavaduotojas Nikita Petrovas kalbėjo apie „sugrįžimą prie tų praktikų, kurios buvo SSRS, kai vadovybės politinė valia, ir visai ne įstatymai, lėmė kasdienį gyvenimą“. Šia prasme destalinizacija esą negali būti laikoma įvykusia, o ir dabartinės programos, skirtos judėti šia linkme, esą „nesulaukia jokio valstybinio palaiminimo“.

„Deja, valstybė ir mūsų gyventojai pasirodė nepajėgūs gyventi teisinėmis demokratinėmis sąlygomis. Nuolat vyko slinkimas prie ankstesnių praktikų, nes kitaip nemoka, nėra pratę. Neįpratę, kad šalyje egzistuotų nuomonių įvairovė. Juk dėl to valstybė griebėsi istorijos – tai patogiausias mokyklinės programos dalykas, leidžiantis skiepyti valstybinę ideologiją. Valstybės pirmenybė asmenybės teisių atžvilgiu – tai šiandieninė Kremliaus vizitinė kortelė“, – teigė istorikas ir filosofas N. Petrovas.

Jo teigimu, valstybė per valdomas masinio informavimo priemones įdiegė piliečiams į galvą mintį, kad „mūsų ypatybė turi išsilieti į agresyvią ksenofobiją“, o „visi bandymai kritikuoti praeitį pateikiami kaip Vakarų sąmokslas.

„Nesena apklausa parodė, kad 25 proc. rusų pamena, kad jų šeimose buvo represuotųjų. Tačiau tai nepakeičia fakto, kad dauguma nenori prisiminti represuotų giminaičių. Vaidmenį čia atlieka ir neišmanymas – mokyklose nepasakojo apie sovietines represijas, kurios nei prasidėjo prie Stalino, nei baigėsi su jo mirtimi“, – tvirtino N. Petrovas.

Komentarai (6)