Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas ne tik eilinį kartą perbraižė valstybių sienas, bet ir atnešė kai ką naujo, ¬¬— asmeninę judėjimo laisvę. Automobiliai viduriniajai klasei tapo lengviau pasiekiami, ilgėjo kelionės autobusais, lėktuvais bei laivais. Visa tai reikalavo vis daugiau degalų. Karinės pajėgos tapo išties mobilios, pakeitusios arklius nauja vidaus degimo varomų variklių technika, jos rijo nesuskaičiuojamus kuro kiekius. Nafta tapo strateginiu kiekvienos šalies resursu. Tačiau ne visos didžiosios pasaulio šalys turėjo savo poreikius patenkinančius „juodojo aukso“ kiekius. Naftos nestokojantis Iranas sulaužė nerašytą taisyklę, nesikišti į didžiųjų šalių įtakos žaidimus ir turėjo patirti ką reiškia atsidurti po jų spaudimu.

Iranas, kaip ir visi Vidurio Rytai, neatsiejami nuo naftos. Vos tik žmonės ėmė suprasti šio iškastinio kuro vertę, plačiai po pasaulį išsibarstę ieškotojai ėmėsi darbo. Pačioje XX amžiaus aušroje, britų pramonininkas Viljamas Knoksas Diarchy surado gausius šio turto telkinius Persijoje. Visai netrukus jis įkūrė „Anglo-Persijos naftos kompaniją“. Pastaroji greitai tapo viena didžiausių pasaulyje bei buvo pagrindinė kompanija „juoduoju auksu“ aprūpinanti visą Britų Imperiją.

Pačioje bendradarbiavimo pradžioje viskas atrodė gražiai. Atvykę anglai atsivežė sudėtingas technologijas, aukštos kvalifikacijos darbininkus, kūrė infrastruktūrą. Daugybė vietinių gavo darbus.

Sudėtingas ir painus susitarimas, pagal kurį britai įsipareigojo persams mokėti tam tikras sumas, nepriklausomai nuo atnešamo pelno, turėjo kabliukų. Pagrindiniai mokesčiai buvo sumokami Britanijoje. Ilgainiui paaiškėjo, kad Iranui tenka vos 16% nuo iš jų telkinių uždirbto pelno. Tačiau visa tai dar iki Antrojo pasaulinio karo.

Pasibaigus karui, naftos poreikis visame pasaulyje šovė į viršų lyg raketa. Didėjantys jos išgavimo kiekiai, lengvėjanti realizacija, ėmė nešti milžiniškus turtus. Vis tik daugiausiai naftos buvo išgaunama Artimuosiuose Rytuose, bet ją išgaunančios kompanijos pelną nešė į Europos valstybių ir JAV iždus. Tokia neteisybė skatino šalių nacionalizmą. Vieninteliai britai nenorėjo šito suprasti.

1950 m. Amerikiečių valdoma kompanija „ARAMCO“, Saudo Arabijoje pasiekė istorinį susitarimą. JAV sutiko iš naftos gautą pelną dalintis per pusę. Irano bandymas tartis su britų premjeru Vinstonu Čerčiliu baigėsi iraniečių išjuokimu. Jiems liko galioti senasis susitarimas (turėjęs galioti iki 1993 m.), pagal kurį Iranui tenkanti pelno dalis svyravo ties 18% riba.

Prie geresnio įvaizdžio neprisidėjo ir pati „Anglo-Persijos naftos kompanija“. Jos darbuotojai turėjo dirbti be laisvadienių, sunkiomis sąlygomis, negaudami ligos ar dėl darbe patirtų traumų priklausiusių pašalpų. Jie buvo apgyvendinti mieste, kuriame vis dar nebuvo elektros ir centralizuotai tiekiamo vandens. Darbuotojai gaudavo vos 50 centų užmokestį už dienos darbą, kai eilinis britų darbininkas gaudavo ne mažiau kaip 70 centų už tą patį laiką.

Stiprėjant iraniečių nepasitenkinimui kolonialistiniu britų elgesiu, sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos. Esant tokiai atmosferai ministru pirmininku buvo išrinktas ilgametis, itin patyręs politikas Mohamedas Mosadegas. Jo pastangomis Majlis (parlamentas) 1951 metų kovo mėnesį svarstė, kol  galiausiai nacionalizavo bendrą britų ir iraniečių naftos kompaniją, taip atkirsdami britus nuo naftos.

Britanija ne tik liko pažeminta, bet ir be priėjimo prie strateginio resurso. Ji tapo vienintele pasaulio galybe negalinčia apsirūpinti nafta. Visos žinomos tuomečio pasaulio verslovės jau buvo kitų valstybių įtakos zonoje. Šiaurės jūroje esantys naftos telkiniai dar nebuvo atrasti, tad teko žūtbūt bandyti atsikovoti kas prarasta.

Pirmaisiais veiksmais tapo diplomatinis spaudimas Iranui. Vėliau atsirado prekių importo draudimai į šią šalį: — pradedant plienu, baigiant cukrumi. Galiausiai britų karo laivai surengė Irano jūrų uosto Abadane blokadą. Šiame mieste veikė pati didžiausia pasaulyje to laikotarpio naftos perdirbimo gamykla.

Blokada paralyžiavo gamyklos darbą. Naftos gavybos apimtys sumažėjo kartais. Šalyje menko gyventojų parama išrinktai valdžiai, tačiauu valdžia nekeitė pasirinktos krypties. Kaip tik priešingai, premjeras Mosadegas ėmė valdyti autoritariškai, taip į šalį pastumdamas šalies monarchą Mohamedą Rezą Pahlavį.

Iraną slegianti blokada veikė. Sunkios finansinės padėties taisymas siejosi su paramos užsienyje paieška (pirmiausia kreiptasi į JAV). Nepritekliai kėlė bruzdesį, o ir visuomenė buvo stipriai susiskaldžiusi, tai britams pakišo mintį — tereikia pašalinti prieš juos nusiteikusį premjerą ir viskas grįžtų į senas vėžes.

Sprendžiant tokią užduotį britų žvalgyba (SIS) nutarė konsultuotis su kolegomis iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Amerikiečių žvalgyba (CŽV) priėmė tokį kolegų iš Senojo žemyno variantą. Bet ar verta?

CŽV analitikai sutiko, kad perkalbėti esamą Irano premjerą beviltiška, jo politika buvo antivakarietiška. Taip pat agentai analizavę politiko elgesį, jį priskyrė emocijomis besiremiančio asmens tipui. Tokia politika galėjo silpninti Irano monarcho valdžios pozicijas, taip pat karinį pajėgumą. Pati šalis turėjo tiesioginę sieną su TSRS, kaip tik vyko Korėjos karas, o šalyje vis aktyviau reiškėsi vietinė komunistinių pažiūrų politinė partija. Amerikiečių žvalgybininkai bijojo, kad bendradarbiavimo arba invazijos keliu Iranas gali atsidurti už „geležinės uždangos“.

Maždaug per mėnesį abiejų šalių specialiosios tarnybos parengė veiksmų planą, kurio svarbiausias punktas buvo pakeisti neįtikusį vadovą Mosadegą į atstovaujantį jų interesus. Pastarasis grąžintą naftos tiekimą į Britanijos rankas. Vis tik pirmiausia reikėjo rasti tinkamą žmogų ir įtikinti imtis tokios atsakomybės.

Abi žvalgybos gana greit surado kandidatą, — juo tapo Irano generolas Fezlolahas Zahedi. Jo pažiūros dėl naftos kompanijos nacionalizavimo sutapo su premjero, perėmimo metu buvusio vidaus reikalų ministru. Bet asmeniškai šie du vyrai susikirto dėl požiūrio į socialistų paramą valdžiai. Zahedi turėjo pasitraukti iš kelio.

Zahedi įtikinimui abi žvalgybos paskyrė didelę sumą pinigų. JAV — 35 tūkst. dolerių, o britai — 25 tūkst. dolerių. Šių dienų verte, toks kyšis būtų vertas maždaug 466 tūkst. dolerių.

Zahedi naudodamasis savo kontaktais turėjo užverbuoti kuo daugiau patikimų kariškių, įvykdyti valdžios pakeitimą be kraujo praliejimo, taip pat nesukelti pavojaus šachui ar valstybės stabilumui.

Kol užverbuotas generolas tyrinėjo kariuomenės gretas, CŽV ir SIS ėmėsi likusių svarbiausių operacijos planų. Operacijai Teherane turėjo vadovauti amerikiečių diplomatas Loy Veslis Hendersonas. Tuo metu Hendersonas buvo JAV ambasadorius šioje šalyje. Tuo tarpu britai parūpino laikiną būstinę iš kurios turėjo būti koordinuojama „AJAX“. Ji buvo įkurta Kipro sostinėje Nikosijoje. Pastaroji teritorija priklausė britams, bet ją administravo Graikija.

Ši būstinė turėjo gebėti greitai reaguoti į įvykius šalyje. Numatytasis operacijos mastas buvo išties milžiniškas — pasinaudoti Irane klestinčių institucijų nesusikalbėjimu nuteikiant vieną prieš kitą; paskleisti krūvas netikrų žinių, silpninančių valdančiojo ministro pirmininko Mosadego autoritetą; įtikinti šachą, kad jis privalo paremti valdžios pakeitimą perversmo būdu; paveikti parlamentą, kad jis patvirtintų naujo premjero legitimumą bei leistų jam kuo greičiau įvykdyti užsienyje suformuotus tikslus; manipuliuoti besipriešinančių Mosadegui jausmais; įtikinti tautines mažumas , tokius kaip kaškajai (turkų ir kurdų kilmės žmonės), neremti valdžios provincijose. Kaip paaiškėjo vėliau, per visą „AJAX“ įgyvendinimo laiką būstinė sukūrė ar atsakė net į 990 su misija susijusių pranešimų.

Didžiąją dalį su operacija susijusių išlaidų sutiko sumokėti JAV. Vienas iš jos įsipareigojimu buvo skirti naujai suformuotai vyriausybei 5 milijonų dolerių paramą, padėsiančią numalšinti kilusį visuomenės bruzdėjimą. Šiomis dienomis ši suma prilygtų beveik 47 milijonams dolerių. Motyvas aiškus, kad jeigu parama būtų išmokėta britų, ji būtų metusi rimtą šešėlį naujajai vyriausybei, kurios pirmasis darbas buvo grąžinti nacionalizuotą „Anglo-Persijos naftos kompaniją“ į britų rankas.

Manipuliuoti parlamentu pasirodė lengva. Nebuvo būtina turėti visus 136 narius, tereikėjo įgyti kvorumo, reikalingo įstatymų įsigaliojimui, 76 balsus. Tam nuo 1953 metų gegužės 20 d. kas savaitę operacijų centras skirdavo 11.111 dolerių. Tik pačioje birželio mėnesio pabaigoje britų agentas pamažu juos ėmė supažindinti su tam tikromis detalėmis, ką reikės padaryti mainais į gautus pinigus.

Žvalgybininkams sėkmingai paklojus pamatus savo veiksmų įteisinimui, beliko vienintelė didelė kliūtis, įtikinti šachą Pahlavį atsigręžti prieš savo valstybės interesus bei demokratiškai išrinktą valdžią. Šiai kliūčiai įveikti abi žvalgybos pasitelkė psichologinį poveikį manipuliuojant jam artimais žmonėmis.

Britai susirado Europoje gyvenusią šacho dvynę seserį. Pastarajai darė ilgalaikį spaudimą kol privertė sutikti su planu. Ji turėjo trumpam grįžti į gimtinę pasimatyti su broliu, pranešti apie užsienio šalių nepasitenkinimą jo ministru pirmininku ir kad jos visko taip kaip yra nepaliks.

Amerikiečiai pasitelkė savo generolą majorą Herbertą Normaną Švarzkopą. Jis Antrojo pasaulinio karo metu, po anglų ir TSRS invazijos į Iraną, organizavo vietos policijos pajėgas gynusias Sąjungininkų naftos tiekimo linijas kovai su Trečiuoju reichu, kartu saugojusių nuo komunistų bandymo užvaldyti šią valstybę. Tokiu būdu Švarzkopas itin artimai susibičiuliavo su Irano monarchu. Ir įgijo pasitikėjimą. Karališkoji didenybė vertino amerikiečio be apylankų sakomas mintis.

1953 m. birželio 29 d. į operaciją įsitraukė JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris. Laišku informavo Irano premjerą, kad Valstijos nutraukia paramą Iranui. Po beveik mėnesio, liepos pabaigoje, JAV valstybės sekretorius viešoje spaudos konferencijoje pasauliui atvirai pareiškė, kad dabartinė Irano valdžia palaiko komunizmą. Tuo tarpu prezidentas Sietle surengtoje visų gubernatorių konferencijoje išsikėlė tikslą — neleisti jokiai Azijos šaliai pakliūti po „geležine uždanga“.

Šalia diplomatinio spaudimo iš užsienio, Irane žmonių įaudrinimui CŽV užsakymu imti spausdinti atsišaukimai. Tam tikri naujienų laikraščiai ėmė gauti agentų sufabrikuotus straipsnius arba klaidinančius dokumentus įrodančius Mosadego sąsajas su komunistų partija. Už pinigus, į žmonių nuomonių formavimą, įsitraukė dvasininkai. Mečetėse ėmė skambėti ajatolų pamokymai tikintiesiems, kad ši valdžia veikia prieš islamą.

Vasarą prasidėjo pirmieji gatvių protestai tiek pritariantys valdžiai, tiek besipiktinantys jos sprendimais.

Esant tokiai atmosferai, liepos 25 dieną atskrido agentų apmokyta princesė Ašraf Pahlavi. Visuomenė įsiaudrino dėl jos atvykimo, o jos brolis atsisakė ją priimti pokalbiui. Prireikė britų agento, veikusio rūmuose, kad princesė galėtų perduoti laišką.

Pralaukus keturias dienas,  jai buvo leista pasimatyti su broliu. Princesė jam pranešė apie užsienio valstybių planus imtis atsakomųjų priemonių. Iškart po jos, rūmuose apsilankė iranietis, SIS agentas, Asadolahas Rašidianas. Jis pranešė, kad pas šachą netrukus atvyks Britanijos vardu kalbėti įgaliotas agentas. Monarchas šitai supras išgirdęs koduotą frazę transliuojamą per BBC radijo programą persų kalba.

Amerikiečiai Švarzkopo atvykimui sukūrė priedangą, esą jis lanko oficialiu kariuomenės vizitu Libaną, Egiptą, Pakistaną ir galiausiai užsuka į Iraną. Jis ir buvo tas šnipas, kuris turėjo kalbėti britų vardu. Šachui Švarzkopas papasakojo apie parengtą planą, atnešė jau parengtus tris įsakymus, kuriuos tereikėjo pasirašyti.

1) Įsaku nauju premjeru būtų paskirtas Zahedi, jau užverbuotas užsienio agentų. 2) Laiškas pranešantis apie slaptą operaciją šacho vardu, leidžiantis verbuoti kareivius. 3) Įsakas visai armijai, kad ji privalo paklusti naujajai valdžiai.

Gavę paskutines operacijos dėlionės dalis, abi agentūros ėmė intensyvinti netikrų žinučių tiekimą spaudai. 15-ai iš 20 Mosadegą kritikuojančių laikraščių buvo imtos tiekti CŽV parengtos karikatūros, turėjusios dar labiau įaudrinti visuomenę. Maksimalus pasipiktinimas turėjo būti pasiektas prieš pat įvyksiantį perversmą.

Perversmas prasidėjo rugpjūčio 15-osios naktį, prieš pat vidurnaktį. Tačiau valdžia jau žinojo apie perversmą, manoma, kad kažkas iš šacho apsaugos, informavo premjerą. Sukilimą rengę kariškiai buvo suimti, o jau kitą rytą Irano šachas Pahlavi pabėgo iš šalies.

CŽV ir SIS šį įvykį visuomenei pateikė priešingai, esą premjeras Mosadegas išvarė tautos mylimą šachą iš šalies. Didėjant visuomenės suirzimui, tarnybos ir toliau per spaudą skleidė sufabrikuotas žinutes, kartu ir nuorašus skelbiančius, kad Zahedi buvo paskirtas naujuoju premjeru, tik autoritarinis Mosadego valdymas nenori sutikti perleisti tokių teisių.

Spaudimas ir susiskaldymas lėmė, kad galiausiai kariuomenė atsisuko prieš premjerą Mosadegą. Rugpjūčio 19 d. jį suėmė, nuteisė mirties bausmei, kurią vėliau pakeitė 3 metų kalėjimo kariškiams skirtame kalėjime.

Zahedi tapo naujuoju premjeru, grąžino naftos kompaniją britams. Po to nuo 1955 metų buvo paskirtas Irano ambasadoriumi Jungtinėse tautose.

Sugrįžęs šachas įtvirtino savo valdžią ir vadovavo iki tol, kol jį nuvertė „Islamo revoliucija“, 1979 m. suorganizuota karingai nusiteikusių radikalių islamo dvasininkų ir visuomenės nepatenkinimo nežabota karališkąja valdžia.

Pagal naująjį susitarimą buvo atgaivinta „Anglo-Persijos naftos kompanija“ (1954 m. tapusi „British Petrolium“ BP). Britai gavo 40% pelno dalį. Viena iš įmonės steigėjų, „Royal Dutch-Shell“ tenkinosi 14%. Penkios JAV kompanijos: „Standart Oil“, „Socony“, „Socal“, „Texas“ ir „Gulf“ pasidalino 8%, o 6% gavo prancūzų kompanija „Campagnie Francaise de Petroles“. Iranui liko 30% nuo naftos pardavimų pelno.

Visa juodoji kompanijos dalis, skirta sukompromituoti Irano premjerą, kainavo per 1 milijoną tuomečių dolerių (9,2 mln šių dienų valiuta). Britanija atgavo priėjimą prie naftos ir pradėjo gauti taip reikiamą finansinę paramą po karo atsigaunančiai ekonomikai. O amerikiečiai liko patenkinti tokiu būdu sugebėję neleisti ateiti į valdžią kairiųjų pažiūrų politikams.

Parengė Arnas Mulokas

Komentarai (1)