Giliai Amazonės miškuose archeologai aptiko kai ką pribloškiančio: 81 anksčiau niekada nematytą, žmogiškos kilmės žemės konstrukciją, kuri galėjo tarnauti sudėtingai civilizacijai, turinčiai iki 1 mln. gyventojų.

Taip rašoma naujame tyrime, kuris buvo paskelbtas žurnale „Nature Communications“.

Kaip ir naujausi majų radiniai, aptikti Gvatemalos atogrąžų džiunglėse, šios gyvenvietės pirmiausia buvo pamatytos palydovinėse nuotraukose ir užfiksuotos per radarą, pritaisytą prie žemai skrendančio orlaivio.

Kai tik šios vietovės buvo pastebėtos, mokslininkų komanda patikrino radinius senamadišku būdu – pėsčiomis ant žemės.

24 vietovėse, kurias tyrinėtojai kasinėjo Brazilijos Mato Groso regione – pietiniame Amazonės pakraštyje, kur atogrąžų miškai virsta sausesnėmis savanomis, jie aptiko virtinės tarpusavyje sujungtų kelių, ūkių ir didžiulių, įtvirtintų gyvenviečių, pastatytų ant piliakalnių ir turinčių gynybinius griovius, grindinius bei aikštes, pėdsakų.

Kai kurie geoglifai (taip archeologai vadina vietas, įsiraususias į žemę) buvo 400 m skersmens. Mokslininkai apskaičiavo, kad apogėjaus laikotarpiu nuo 1250 iki 1500 metų šioje vietoje galėjo gyventi beveik 1 mln. žmonių. Jie mano, kad džiunglėse gali slypėti šimtai panašių vietų, priklausiusių visai gyvenviečių virtinei.

Nors archeologai negali pasakyti, ar šias gyvenvietes vienijo kokia nors valstybė ar politinis darinys, tyrimo autoriai pažymi, kad jų gyventojai veikiausiai kalbėjo aravakų kalba ir praktikavo panašią kultūrą.

Aravakai yra čiabuvių, kalbėjusi giminingomis kalbomis ir gyvenusių šiame regione tūkstančius metų, grupė. Šie radiniai paneigia nuomonę, dominavusią tuo metu, kai archeologija ir antropologija rėmėsi tik Vakarų mąstymo būdais, kad atogrąžų regionuose negalėjo iškilti sudėtingos civilizacijos.

Kasinėdami šias vietoves, archeologai aptiko keramikos dirbinių ir tamsios, derlingos žemės ruožų – tai ženklas, kad šios vietos buvo naudojamos intensyviai žemdirbystei.

Kadaise buvo manoma, kad Amazonės atogrąžų miškai iki pat europiečių kolonizacijos buvo neliesti, išskyrus jame klaidžiojusias nedideles medžiotojų ir rinkikų grupeles. Tačiau dabar aiškėja, kad juose galėjo būti plėtojamas plataus masto, tvarus žemės ūkis, kuris iki šiol gali turėti įtakos šių miškų augimui.

„Šis miškas yra modifikavimo artefaktas, – „The Washington Post“ sakė pagrindinis tyrimo autorius de Souza. – Tai neturi nieko bendra su tomis praktikomis, kurias regime šiandien – didelio masto valymo monokultūra. Šie žmonės mažo masto žemdirbystę derino su naudingų medžių rūšių kontrole. Taigi tai buvo kur kas tvaresnis žemės naudojimas“.

Komentarai ()