79-ųjų mūsų eros metų rugpjūtį ugnikalnio Vezuvijaus apylinkės tikrai nebuvo ta vieta, kurioje daugelis norėtų atsidurti. Per dvi jo katastrofiško išsiveržimo dienas žuvo maždaug 1500 žmonių, tačiau tikslus žuvusiųjų skaičius nežinomas.

Piroklastinis srautas – tai vulkaninių pelenų, karštų dujų ir kitų uolienų greitai nuo ugnikalnio judantis srautas. Srauto greitis gali siekti iki 700 km/h. Srauto viduje temperatūra gali siekti 100–1000 °C.

Pasak neseniai atlikto tyrimo, netoli Vezuvijaus gyvenę žmonės žuvo dramatiškai: visus kūno skysčius išgarino sunkiai suvokiamas karštis, sukeliantis garo slėgį, kuris susprogdino kaukolę iš vidaus, rašoma sciencealert.com.

Italijos Federico II universiteto archeologai atliko tyrimą remdamiesi griaučiais, atrastais 12-koje pelenais užpiltų pakrantės pastatų Herkulanume (dabar italų vadinamame Erkolanu), viename arčiausiai ugnikalnio buvusių istorinių miestų. Ant kaulų ir kaukolių viduje jie aptiko keistas baltos ir raudonos spalvos mineralines nuosėdas, prasiskverbiančias į pelenus ir skeletų vidų.

Pasak indukcinės plazmos masių spektrometrijos ir Ramano mikrospektoskopijos analizių, šiose nuosėdose yra geležies ir geležies oksidų. Taip atsitinka, kai kraujas užverda ir virsta garais.

„Pirmą kartą pristatome įtikinamus įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad 79-aisiais mūsų eros metais Herkulanumo aukas mirties metu dėl itin didelio karščio ištiko staigus kūno skysčių ir minkštųjų audinių išgarinimas“, – tyrime rašo mokslininkai.

Iki dabar nebuvo iki galo aišku, kaip ant palaikų atsidūrė geležies nuosėdos. Taip pat svarbu pažymėti, kad kai kurios jų atsirado netoli metalinių daiktų – monetų, žiedų ir kitų netoli palaikų rastų asmeninių daiktų. Tačiau ne visos. Kai kurios nuosėdos atsirado ir ant griaučių, šalia kurių nebuvo jokių metalinių daiktų.

Todėl teismo antropologas Pieras Paolo Petrone ir jo kolegos spėja, kad ši geležis yra ne iš metalo. Jie iškėlė hipotezę, jog tai yra kraujo nuosėdos, atsiradusios dėl nežmoniško karščio per ugnikalnio išsiveržimą.

Herkulanume 12-koje palei paplūdimį buvusių krantinės pastatų gyveno apie tris šimtus žmonių. Namai tapo ir jų kapu, kai gyventojus „staiga labai greitai užgriuvo sparčiai judanti pirmoji piroklastinė banga“, – rašė mokslininkai.

Ši banga buvo mirtina. Ji buvo itin karšta – nuo dviejų iki penkių šimtų laipsnių karščio, ji judėjo nuo šimto iki trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu.

Deja, krantinėje susispietę nelaimėliai žuvo iškart.

Mokslininkų komanda ištyrė 103 palaikus, jiems buvo atlikta indukcinės plazmos masių spektrometrijos analizė, o 22 iš jų atlikta Ramano mikrospektoskopija.

Dauguma kaulų buvo įtrūkę ir lūžę, atrodė panašiai kaip ir apdegę kaulai, o aplink lūžio vietas visi jie buvo apanglėję. Tai rodo itin smarkaus karščio poveikį.

Mokslininkai negalėjo galutinai susieti geležies su kūno skysčiais, tačiau analizė parodė, kad mineralinės nuosėdos derėjo su didžiulio karščio paveiktu krauju – jis buvo išgarintas, o geležis nusėdo ant kaulų.

„Kruopšti aukų skeletų ekspertizė atskleidė viršutinės kaukolės dalies skilimus ir sprogimus bei vidinio ir išorinio kaukolės skliauto patamsėjimus, siejamus su juoda prasisunkusia medžiaga iš kaukolės angų ir lūžusių kaulų“, – rašė mokslininkai.

„Toks poveikis yra bendras tiesioginės karščio įtakos ir padidėjusio slėgio kaukolės viduje, sukelto smegenų užvirimo, rezultatas. Tokiais atvejais galima pasekmė yra kaukolės sprogimas“.

Kitaip tariant, aukų smegenys iškart išvirė, dėl to atsirado daugybė garų, kuriems neliko nieko kito, kaip veržtis iš kaukolės ir ją susprogdinti. Aukas ištiko siaubinga mirtis.

Šiandien Vezuvijus vis dar yra aktyvus – paskutinį kartą jis išsiveržė 1944-aisiais. Artimu atstumu gyvena daugiau nei trys milijonai žmonių, todėl jis laikomas vienu pavojingiausių ugnikalnių pasaulyje.

Komentarai ()