Kartais mūšis yra vienas iš daugelio susidūrimų ilgalaikiame kare, bet kartais jis gali ir pakeisti istoriją, rašo „Live Science“. Nuo Maratono mūšio iki Stalingrado apgulties – štai 11 svarbiausių pasaulio mūšių.

Maratono mūšis

490 m. prieš mūsų erą Graikijos piliečiai susidūrė su įsiveržėliais, kuriuos pasiuntė Persijos karalius Darijus I. Už tai, kad graikai palaikė prieš Persiją sukilusius jonėnus, Persai į Maratono miestą laivais pasiuntė 20 000 pėstininkų ir kavaleristų.

Nepaisant priešo pergalės, graikai įvykdė sėkmingą ataką, kuri privertė persus paniškai bėgti. Pasak Herodoto, buvo nužudyta daugiau nei 6000 persų, kai tuo tarpu graikų žuvo mažiau nei 200.

Šis mūšis taip pat tapo prielaida ir iš tiesų ganėtinai abejotinai Feidipido istorijai, esą jis pirmasis nubėgo iš Maratono miestelio, kur vyko mūšis, į Atėnus ir pranešęs apie pergalę, mirė.

Kachamarkos mūšis

1532 lapkričio 16 d. Ispanijos konkistadoras Francisco Pizarro užpuolė inkų valdovą Atahualpą, rezidavusį Kachamarkos mieste (dabar Peru teritorijoje). Tūkstančių beginklių inkų kilmingųjų išžudymas įžiebė ilgą kovą tarp ispanų ir inkų.

Po mėnesiais trukusio šnipinėjimo ir diplomatijos, F.Pizzaro pakvietė inkų valdovą atvykti į didžiąją Kachamarkos aikštę. Atahualpa sutiko, ir norėdamas parodyto gerą valią, su savimi atsivedė 80 000 beginklių žmonių palydą. Tuo tarpu konkistadoro vyrai pasislėpė mieste. Ispanų kunigas aikštėje pasiūlė inkų lyderiui Bibliją (kurios Atahualpa nesuprato kaip atversti) ir pasiūlė karaliui priimti krikščionišką tikėjimą. Karalius atsisakė, ir ispanai į inkus atidengė šautuvų ugnį. Atahualpa buvo suimtas, o vėliau nužudytas.

Hastingso mūšis

1066 spalio 14 d. normanas Williamas Užkariautojas (angl. William the Conqueror) Senlako kalvoje netoli Hastingso, Anglijoje, nugalėjo ir nužudė karalių Haroldą II. Williamas Užkariautojas teigė, kad ankstesnis karalius Edwardas Išpažintojas (angl. Edward the Confessor) pažadėjo jam Anglijos sostą 1051 m. Bet jau gulėdamas mirties patale persigalvojo ir vietoje Williamo karūną pasirinko perduoti kilmingajam Haroldui Godwinsonui.

Williamas, norėdamas užginčyti tokį sprendimą, atsivedė savo pajėgas, nugalėjo naujai karūnuotą karalių ir patraukė į Londoną, kuris užkariautojui iš Normandijos pasidavė. Karalius Williamas I buvo karūnuotas 1066 m. Kalėdų dieną, o Hastingso mūšis žymi anglosaksų valdymo pabaigą Anglijoje.

Orleano apgultis

Prancūzai 1429 m. gegužę užėmė Orleano miestą didžiąja dalimi dėl Jeanne d'Arc (liet. Žada d’Ark) – valstietės paauglės, kuri sakė, kad ją kovoti Šimto metų kare pakvietė Dievas.

Anglai po beveik pusę metų trukusios miesto apgulties jau buvo arti pergalės, bet kai prie miesto atjojo Jeanne ir ėmė telkti piliečius, siūlyti taktinius sprendimus ir galiausiai prisijungė prie mūšio, prancūzai atsiėmė Loire upės krantus ir nugalėjo įsiveržėlius.

Pergalė sugrąžino moralę prancūzams, kurių kovinė dvasią buvo palaužęs pralaimėjimo Agincourte. Daugelis sako, kad Orleano mūšis išgelbėjo Prancūziją nuo Anglijos valdymo, kuris būtų trukęs ištisus amžius.

Tūro mūšis

732 m. įsiveržėlių musulmonų kariuomenė, vadovaujama maurų generolo Abd-er Rahmano įveikė vakarinius Pirėnų kalnus ir pasiekė Tūro miestą Prancūzijoje. Atvykėliai tikėjosi išsiplėsti Europoje.

Bet Charlesas „Kūjis“ Martelis surinko menkai ginkluotą frankų armiją, kuri atsilaikė prieš raitus ir šarvuotus užpuolikus. Galiausiai, prancūzai sugavo ir nužudė patį maurų lyderį ir privertė įsiveržėlių kariuomenę bėgti.

Daugybė mokslininkų mano, kad jei Abd-er Rahmanas nebūtų pralaimėjęs, dabar islamas būtų dominuojanti Europos religija.

Jorktauno pasidavimas

1781 m. spalio 19 d. generolo Cornwalliso vadovaujamos britų pajėgos Jorktaune buvo greitai sutriuškintos – kai sausumoje jas apsupo amerikiečių kariai, o iš jūros prispaudė prancūzai. Revoliucijos karo metu padrikai veikę kolonistai ilgainiui tapo pakankamai efektyvia karo mašina, valdoma generolo George’o Washingtono. Pakankamai nuobodus mūšis privertė britus pasiduoti ir palikti Amerikos kolonijas, taip nutiesiant kelią Jungtinių Amerikos Valstijų gimimui.

Waterloo mūšis

1815 m. birželio 18 d. britų ir prūsų (vokiečių) pajėgos, vadovaujamos kunigaikščio Wellingtono, sutraiškė Napoleono Bonaparto karius netoli Waterloo kaimo (dabartinė Belgija).

Tai buvo galutinis Napoleono pralaimėjimas – ekspansijos per visą Europą, prasidėjusios 1799 m., pabaiga.

Prancūzų sėkmė iš tiesų pasibaigė metais anksčiau – per 1814 m. kampaniją Rusijoje. Po jos Napoleonas buvo nušalintas nuo valdžios ir ištremtas, bet trumpam epizodui – šimtui dienų – sugrįžo, po ko vėl buvo ištremtas į Afrikos pakrantėje esančią šv. Elenos salą, kur 1821 m. ir mirė.

Getisburgo mūšis

Po trijų dienų mūšio prie Getisburgo miestelio jungtinės pajėgos, vedamos generolo George’o Meade’o 1863 m. liepos 3 d. sutriuškino sukilėlius, vadovaujamus generolo Roberto E. Granto.

Konfederatai kaip tik buvo pasiekę pergalę Čanselorvilyje, ir tikėjosi sėkmingai stumtis toliau – bet čia susitiko sąjungininkus. Ir nors konfederatai laimėjo pirmosios dienos mūšį, trečiąją dieną sukilėliai jau bėgo, o per abi puses žuvusių buvo apie 10 000.

Getisburgo mūšis sutriuškino konfederacijos viltis pasiekti Harisburgą ar Filadelfiją. Istorikai sutaria, kad ši kova buvo vienas Pilietinio karo lūžio taškų.

Stalingrado apgultis

Beveik šešerius metus trukusi Stalingrado apsiaustis buvo vienas pagrindinių ir dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo įvykių.

1942 rugpjūtį Adolfas Hitleris bombardavo industrinį Stalingrado (dabar – Volgogrado) miestą – o tada į ataką pasiuntė pėstininkiją. Nuskurdinta Rusijos kariuomenė kvietė savanorius, ir kovai su naciais net ne visiems pakako ginklų.

Po daugmaž trijų mėnesių vokiečiai pasiekė Volgos krantus, bet rusai surengė kontrataką ir įkalino nacių kariuomenę mieste. Artimi ir mirtini mūšiai vyko net ir mažiausiuose užkampiuose truko apie du mėnesius, per kuriuos civiliai ir kareiviai turėjo ištverti ir brutalią rusišką žiemą.

1943 vokiečių pajėgos nukraujavo: nebebuvo maisto, amunicijos – tad naciai pasidavė. Per šią apgultį žuvo apie 2 milijonus žmonių. Po Stalingrado Vokietija visam likusiam laikui prarado iniciatyvą Rytų fronte.

Žalgirio mūšis

1410 liepos 15 d. prie Griunvaldo ir Tanenbergo kaimelių (šiais laikais Tanenbergas, esantis Lenkijoje, vadinamas Stembarku arba kartais – Stablaukiu) susitiko dvi armijos: Vokiečių ordinas, Lietuvoje vadinamas tiesiog kryžiuočiais ir jungtinės lietuvių bei lenkų pajėgos, vadovaujamos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos.

Vokiečių pusėje kovojo ne tik pats ordinas, bet ir samdiniai bei riteriai iš visos Europos – iš viso 27 000 karių. Lietuviai su lenkais taip pat nebuvo vieni: prie jungtinės kariuomenės prisijungė Lietuvos-Lenkijos vasalai, sąjungininkai ir samdiniai: kariai iš Moldavijos kunigaikštystės, totoriai, čekai, moravai, rusai. Šią kariuomenę sudarė 39 000 karių.

Teigiama, kad mūšis baigėsi dėl taktinės lietuvių gudrybės – atsitraukimo ir staigaus grįžimo į mūšį, dėl ko vokiečių armija sutriko ir nebesugebėjo susitelkti. Lietuvių ir lenkų pusėje žuvo apie 2000-3000 karių, vokiečių – 8000, bet dar 14 000 buvo paimta į nelaisvę.

Šis mūšis svarbus tuo, kad perlaužė stuburą vienam iš karingiausių kryžiuočių ordinų – Orden der Brüder vom Deutschen Haus St. Mariens in Jerusalem (arba lotyniškai – Ordo domus Sanctæ Mariæ Theutonicorum Hierosolymitanorum), po ko ordinas kaip karinė jėga niekada nebeatsigavo, o Lietuvos ir Lenkijos puldinėjimai prisidengiant religiniu pretekstu baigėsi.

Parengta pagal „Live Science“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (1)