Vienas mitas apie viduramžius, kurį reikėtų pamiršti - kaip iš tikro viduramžiais buvo auginami vaikai ir kodėl tie laikai dabar atrodo taip baisiai? ()
Mitai apie atskiras istorines epochas yra taip giliai įsitvirtinę žmonių pasąmonėje, jog jų iš ten iškrapštyti beveik neįmanoma. Šiuo atveju viduramžiai nėra išimtis. Vieną keistą, gerai žinomą ir jau ilgai žmonių pasąmonėse esantį mitą apie viduramžių pasaulį neseniai atkūrė žurnalas „The Economist“. Šio mito esmė – kad tėvai tais laikais vaikams skyrė itin mažai dėmesio ir jais beveik nesirūpino. Tik tai yra visiška netiesa.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Viduramžius tyrinėjantys mokslininkai išanalizavo tų laikų rašytinius ir vaizdinius šaltinius bei sugebėjo atrasti daug kompleksiškesnį ir aiškesnį vaizdą apie tai, kokios buvo viduramžių šeimos. Profesorė iš Ohajo universiteto Miriam Shadis teigia, kad „idėja, jog tėvai viduramžiuose nesirūpino savo vaikais yra daug labiau susijusi su kova tarp „vienodumų ir skirtumų“. Mes imame klausti savęs, ar jie buvo tokie kaip mes, ar ne?“.
Žvelgdami į viduramžius, matome didelį vaikų mirtingumo lygį ir pradedame galvoti, kaip tėvai turėtų elgtis tokiu atveju. Vėliau šį pavyzdį mes statome šalia kitų viduramžių kultūros praktikų, kurios mums atrodo keistos. Toks lyginimas gali labai greitai privesti prie išvadų, kurios ne visada teisingos.
Mes žinome, kad viduramžiuose vyravo tokie dalykai kaip dukros pažadėjimas nepažįstamam jaunikiui dar vaikystėje, noras siųsti vaikus į vienuolyną ar nenoras duoti vaikui vardą (ypač dukrai), žindyvių samdymas. Dabar mums tai atrodo neleistina ir galbūt net siaubinga, todėl manome, kad jei tuometiniai tėvai sugebėdavo taip pasielgti, tai jų vaikai jiems visiškai nerūpėjo. Toks mąstymas yra problematiškas, nes jis ignoruoja visą kontekstą.
Žmonės pamiršta, kad tokios praktikos priklausė mažam visuomenės sluoksniui, ir tai jie darė tik iš būtinybės. Be to, yra daug įrodymų, kad tėvai elgėsi ir visiškai priešingai – net gi perdėtai rūpinosi savo vaikais, kad išsaugotų jų psichinę ir fizinę sveikatą. Kitaip sakant, yra daug įrodymų, kad vaikai viduramžiuose buvo saugomi, mylimi ir tikrai nelyginami su suaugusiais. Kai kuriuose vaizdiniuose šaltiniuose matyti žaidžiantys vaikai, motinos skausmas praradus vaiką ar įprastas viduramžių tėvų elgesys, kuris XXI a. mums yra neįprastas.
Apibendrindama M.Shadi tvirtino, kad „mes vis dar turime toli nukeliauti, kad pilnai suvoktume viduramžių kultūros požiūrį į vaikus. Kitaip sakant, praeitis yra visai kitokia nei tai, ką turime šiandien ir reikia labai daug darbo ir pastangų jog pirmiausia ją suprastume, o tik tada darytume išvadas“.
Žinoma, tokie mokslininkai kaip Barbara Hanawalt, Nicholas Orme, Ronaldas Finucane ir Danielis T.Kline tikrai veda mus į teisingą pusę. Žmonėms taip pat patinka idėja, kad mes visada progresuojame, kad dabar viskas daug geriau, nei buvo anksčiau.
Tačiau istorija yra daug labiau komplikuota – ji nejuda nuo blogesnio link geresnio, tik nuo skirtingo prie dar skirtingesnio – o tai yra tikrai svarbu, nes jei suprantame visą pagrindą, tada suprantame ir tai, kad „kitokie“ dalykai daug daugiau papasakoja apie mus pačius, o ne apie tą, kurį mes priskiriame „kitokio“ kategorijai.
Kitaip sakant, jei sutiksime su idėja, kad viduramžiuose tėvai nesirūpino savo vaikais, bet tuo pačiu sutiksime su tuo, kad modernus pasaulis vaiką pavertė ekonomiškai nenaudingu, bet emociškai neįkainojamu – tai tada reikėtų savęs paklausti: kokią vertę mes suteikiame savo vaikams?
Parengta pagal „Forbes“.
