1953 m. kovo 5 d. mirė Josifas Stalinas, vadovavęs sovietų valstybei beveik 30 metų. Su Stalino vardu tiesiogiai susijusi represijų Sovietų Sąjungoje istorija: suėmimai, darbas katorgoje, ilgi metai izoliacijos, mirties bausmės, teisminių ir neteisminių institucijų sprendimu. Po dauguma nuosprendžių ir sušaudymui pasmerktųjų sąrašų – asmeninis Stalino parašas. Mažai šeimų, kurių nebūtų palietusios represijos, o sovietų vado šeima – ne išimtis, rašo svoboda.org.

NKVD darbuotojai areštavo pirmos Stalino žmonos brolį ir seserį, antros žmonos seserį ir jos vyrą, buvusį jo dukters vyrą ir jo sūnaus žmoną.

Svoboda.org rašoma, kaip Stalinas represavo savus giminaičius ir kaip pasikeitė jų likimas po jo mirties.

Svanidzė. „Josifas visą laiką šiltai šypsojosi.“

Pirma Stalino žmona Jekaterina Svanidzė buvo kilusi iš gruzinų dvarininko šeimos. Jos brolis Aleksandras mokėsi kartu su Josifu Džiugašviliu Tbilisio kunigų seminarijoje.

Josifas ir Jekaterina susituokė 1906 m., po metų gimė sūnus Jakovas. Jam nebuvo nė metų, kai motina mirė nuo vidurių šiltinės. Berniuką augino daugybė giminaičių gruzinų.

Pirmos žmonos brolis Aleksandras Svanidzė ir jo žmona Marija daug metų buvo artimi Stalino draugai. Aleksandras – bolševikas, (tuometinėje) Gruzijos SSR – finansų liaudies komisaras, vėliau – Valstybės banko pirmininko pavaduotojas operacijų su užsieniu srityje (partinis pseudonimas – Alioša Svanidzė). Marija – operos dainininkė. Svanidzės lankėsi pas vadą namuose ir vasarnamyje, kvietėsi į svečius, aptardavo vaikus ir bendrus pažįstamus, keitėsi dovanomis. Išliko Marijos Svanidzės dienoraštis, kurį jį rašė 1934–1937 m.

„Labai linksmai vakarieniavome, buvau puikiai nusiteikusi, papasakojau kelis anekdotus ir J. (Svanidzės dienoraštyje J. – Josifas Stalinas) kvatojosi. Sakėme tostus“, – rašė ji 1935 m. birželį.

1935 m. rugpjūtį pasakojo apie kelionę kartu su Stalinu ir jo bičiuliais ką tik pastatytu metro Maskvoje. „J. visą laiką šiltai šypsojosi, jo akys buvo geros geros, švelnios. Manau, kad net ir su jo blaiviu protu, jį vis tik jaudino žmonių meilė ir dėmesys. <...> Kartą jis pasakė apie jam keliamas ovacijas – žmonėms reikia caro, t. y. žmogaus, kuriam galėtų lenktis, vardan kurio galėtų gyventi ir dirbti.“

1936–1937 m. Svanidzės dienoraštyje atsiranda tūžmingų įrašų: iš pradžių apie Kirovo žmogžudystę, paskui – apie trockistus (trockizmas – Levo Trockio sukurta marksizmo interpretacija, oponuoja kapitalizmui ir stalinizmui), kuriuos teisė Maskvoje Didžiojo teroro pradžioje. Net girdėdama trikdžius, kai Stalinas sako kalbą per radiją, Marija Svanidzė įtaria, kad tai – kenkimas.

„Ir štai 20-aisiais revoliucijos metais tie chameleonai pasirodė visu savo melagingu pavidalu. Jie neturi nei elementaraus sąžiningumo, nei patriotizmo, nei bent jau gyvuliško prisirišimo prie savo šalies“, – tai citata iš paskutinio įrašo Svanidzės dienoraštyje, daryto 1937 m. rugpjūčio 7 d. Po keturių mėnesių, gruodį vienu iš tokių chameleonų paskelbė jos vyrą.

Jo bylos tyrimas truko iki 1940 m., jį kaltino ispanų trockininkų rėmimu ir šnipinėjimu Vokietijai.

Nuteisė sušaudyti ir 1941 m. vasarą įvykdė nuosprendį. 1956 m. A. Svanidzę po mirties reabilitavo. Kol vyko tyrimas Svanidzės byloje, NKVD darbuotojai suėmė iš pradžių jo žmoną, paskui – seserį Maro. Jas abi, ypatingojo NKVD pasitarimo nurodymu, 1942 m. kovo 3 d. sušaudė.

Allilujevai. „Nuodytojai“

Antros Stalino žmonos Nadeždos tėvas buvo darbininkas Sergejus Allilujevas. Allilujevo ideali kilmė (motina – kambarinė, tėvas – vežikas) ir darbo biografija – būdamas 12 m. išėjo į žmones kaip Maksimo Gorkio herojus, dirbo geležinkelių dirbtuvėse Tbilisyje (ten susipažino su Gorkiu, kuris tada dar vadinosi tikruoju vardu ir pavarde – Aleksejus Peškovas), paskui – mašinisto padėjėju. 1917 m. Stalinas gyveno pas Allilujevą konspiraciniame bute, ten pirmą kartą pamatė jo dukterį Nadeždą, kuriai tada buvo 16 m. Po metų jie susituokė.

Nadežda Allilujeva pagimdė Stalinui sūnų ir dukterį – Vasilijų ir Svetlaną, o 1932 m. nusižudė.

Šeimoje ji buvo ne vienintelis vaikas. Vyresnis brolis Pavelas buvo vienas iš Raudonosios armijos vadų, vadovavo tankų ir šarvuotųjų automobilių biurui, dirbo tuometiniame Bendrajame valstybiniame politiniame direktorate. Įsiplieskus Didžiajam terorui Pavelas Allilujevas kartu su kitais kariuomenės vadais kreipėsi į Staliną su prašymu nutraukti Raudonosios armijos karių represijas.

1938 m. lapkričio 2 d. jį rado negyvą kabinete – sustojo širdis. Sklandė gandai, kad jį nunuodijo.

Suimti jo žmonos Jevgenijos Allilujevos NKVD darbuotojai atėjo 1947 m. ir po devynerių metų apkaltino ją nunuodijus vyrą. Ekshumavus palaikus nuodų pėdsakų nerado, bet Allilujevą išsiuntė į lagerį. Po jos suėmimo greitai suėmė ir antrą jos vyrą Nikolajų Moločnikovą. Jie ištvėrė gyvenimą lageryje, bet išėję į laisvę išsiskyrė. Abu reabilituoti.

Kira Allilujeva, Pavelo ir Jevgenijos duktė, Mažojo teatro aktorė, irgi kalėjo lageryje. Ją suėmė 1948 m. sausį. Paaiškėjo, kad jaunesnioji Allilujeva – silpnoji grandis: ji davė parodymus prieš giminaičius, taip pat ir prieš savo tetą Anną Redens (Anną Allilujevą, Pavelo ir Nadeždos seserį).

„Antisovietiniai prasimanymai, Stalino juodinimas“ – kai 1948 m. Anną Redens suėmė, šie parodymai buvo tarp jos bylos įrodymų. A. Redens apkaltino šnipinėjimu. Po kelerių metų kalėjime ji išėjo į laisvę pakrikusios psichikos – nepažino sūnų, buvo viskam apatiška. 1964 m. mirė Kremliaus ligoninėje.

Kai Anną suėmė, jos vyrą, lenką bolševiką, Dzeržinskio bendražygį, buvo sušaudę jau prieš 10 metų. Didžiojo teroro metais Stanislavas Redensas tapo vienu iš represijų Maskvos srityje organizatoriumi – dalyvavo Zinovjovo ir Kamenevo bylų tyrimuose, suėmė bolševiką Martemjaną Riutiną. 1938 m. Redensą paskyrė Kazachstano SSR vidaus reikalų liaudies komisaru, o iš šių pareigų paskui pašalino kaip liaudies priešą.

1956 m. Redensą po mirties išteisino nuo visų kaltinimų.

„Dar viena nuodėmė man krito – Redensą reabilitavo“, – tokius žodžius priskiria generolui majorui Borisui Viktorovui, kuris įėjo į Vyriausiosios karinės prokuratūros specialią Reabilitacijos grupę, sudarytą nuvainikuojant Stalino asmenybės kultą. Neva grupė neketino reabilituoti Redesno, bet gavo asmeninį Nikitos Chruščiovo įsakymą.

Likusius Allilujevus irgi reabilitavo.

Mylima duktė ir nemylimas sūnus

Svetlana Allilujeva, jauniausia, mylima Stalino duktė, pirmą kartą ištekėjo dar būdama studente, 1944 m. jos išrinktuoju tapo Grigorijus Morozovas – Josifo Morozovo parfumerijos fabriko komercijos direktoriaus sūnus, Svetlanos brolio Vasilijaus klasės draugas. Vėliau Allilujeva rašė, kad tėvas buvo nepatenkintas dukters pasirinkimu dėl Morozovo kilmės – šis buvo žydas.

1948 m. Svetlanos šešurą, kuris aktyviai mezgė pažintis su naujai iškeptais giminaičiais ir jų artimaisiais, suėmė. Santuoką nutraukė, iš Grigorijaus atėmė pasą ir išdavė naują, be įrašo apie santuoką. Josifas Morozovas išėjo į laisvę 1953 m., kai Stalinas mirė.

1957 m. Svetlana Allilujeva ištekėjo už Ivano Johnrido Svanidzės – sūnaus Aleksandro ir Marijos Svanidzių, kuriuos Stalinas kvietėsi į vasarnamį, vežiojo metro, o paskui paskelbė liaudies priešais.

1938 m., kai tėvus suėmė, Dzhonrido (taip jį pavadino rašytojo, žurnalisto Johno Reedo garbei) išsižadėjo visas gausus giminaičių būrys, jį auginti paėmė buvusi auklė. Per apklausas reikalavo, kad 11 m. berniukas duotų parodymus prieš tėvą. 16 m. Johnridas atsidūrė Kazanės kalėjimo psichiatrijos ligoninėje, ten išgulėjo trejus metus, o paskui penkerius metus gyveno tremtyje Kazachstane. Į Maskvą jaunesnysis Svanidzė grįžo 1956 m., jį reabilitavo. Jis tapo mokslininku, afrikanistu, dirbo Maskvos valstybiniame universitete.

Santuoka su Svetlana Allilujeva truko neilgai.

Kaip ir vyresnio Stalino sūnaus Jakovo Džiugašvilio santuoka su balerina Julija Melcer. Jie susituokė 1938 m. Julija buvo trečia Jakovo žmona, jis – penktas jos vyras (kaip rašoma Marijos Svanidzės, kuri, beje, nemėgo naujojo giminaičio, dienoraštyje). Po metų gimė duktė Galina. O po dvejų metų, 1941-aisiais Jakovas pateko į nelaisvę nacistams, atsidūrusiems Vitebsko srityje.

Apie šį įvykį ir Stalino reakciją į jį iki šiol sklando legendos ir įvairiausios spėlionės, taip pat ir versija, kad Jakovą Staliną siūlė iškeisti į feldmaršalą Paulių. Tikrai žinoma, kad Jakovas Džiugašvilis (Stalinas) 1943 m. pavasarį žuvo Zaksenhauso koncentracijos lageryje prie Berlyno.

Tada išleido į laisvę ir jo našlę – Julija Melcer pusantrų metų praleido kalėjime. Svetlana Allilujeva rašė, kad įsakymą ją suimti davė pats Stalinas, pareiškęs, kad žmona daro blogą įtaką Jakovui, dėl kurios jis neva ir atsidūrė nelaisvėje.

Sūnus atsako už tėvą. Vasilijaus Stalino byla

Jauniausias Stalino sūnus, Kremliaus auksinis berniukas tapo vieninteliu vado giminaičiu, kurį represavo ne iki, o po jo mirties.

1953 m. kovo 26 d., praėjus trims savaitėms po tėvo mirties, Vasilijų Staliną išleido į atsargą su generolo leitenanto laipsniu. Bet jau po mėnesio suėmė, apkaltinę pasisavinus valstybės nuosavybę ir sovietų valdžios šmeižimu. Nuteisė aštuoneriems metams laisvės atėmimo ir išsiuntė į ypač pavojingų nusikaltėlių kalėjimą Vladimire.

Jaunesnysis Stalinas kalėjo ne savo pavarde – dokumentuose jis buvo Vasilijus Vasiljevas, statybos darbų vadovas, nuteistas už iššvaistymą. Jį išleido į laisvę anksčiau, bet nepraėjus nė metams, 1960 m. vėl suėmė už tai, kad lankėsi Kinijos ambasadoje ir neva šmeižė sovietinę tėvynę.

Ištremtas į Kazanę Stalino sūnus ilgai neišgyveno – 1962 m. mirė apsinuodijęs alkoholiu.

Paskutiniais gyvenimo metais Vasilijui ne tik uždraudė gyventi Maskvoje, bet ir atėmė teisę vadintis Stalino pavarde – jam išdavė pasą Džiugašvilio pavarde.

1999 m. Rusijos Aukščiausiasis Teismas dalinai reabilitavo Vasilijų Staliną.

Komentarai ()