Mokslininkai sakosi „labai, labai priartėję“ prie Budos žodžių, bet šalia jų pavojinga net kvėpuoti ()
Seniausi kada nors rasti budistų raštai surašyti ant beržo žievės ir du tūkstantmečius buvo saugomi moliniuose induose oloje, esančioje Afganistano ir Pakistano pasienyje – ir dabar mokslininkai teigia „labai, labai priartėję“ prie Budos žodžių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1994 m. oloje paslėptuose induose buvo aptikta 200 ritinių, datuojamų 100 m. pr.m.e - 200 mūsų eros metais, kai tose vietose klestėjo senovinė Gandharos karalystė.
„Gandhara buvo gyva Indijos, Irano ir centrinės Azijos kultūros kryžkelė, – rašoma „British Library“. – Savo didžiausios įtakos metu, 100 m. pr.m.e - 200 mūsų eros metais greičiausiai tai buvo pats svarbiausias budizmo centras pasaulyje, o taip pat vartai, per kuriuos ši religija buvo iš Indijos perduota į Kiniją ir visur kitur, o galiausiai tapo viena Didžiųjų pasaulio religijų“.
Pasak „ABC News“, Sidnėjaus universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama dr. Marko Allono, šiuo metu skaitmenizuoja kai kuriuos iš 2000 metų senumo rankraščių, kurie tik neseniai buvo išvynioti, ir įrašai netrukus taps prieinami viešai.
Dr. M.Allonas yra vienas iš vos 20 žmonių visame pasaulyje, kurie moką senąją kalbą ir jis žurnalistams teigė, kad rankraščiai laike „labai, labai priartina mus prie Budos“.
Mokslininkai pastebi, kad patys rankraščiai buvo susukti taip, kad „gerokai skiriasi nuo kitų artefaktų regione“. Jie primena cigarus ir ypatingai trapūs – tiesą sakant, tokie trapūs, kad į dulkes gali subyrėti vien nuo žmogaus, kuris dirba su jais, kvėpavimo. Todėl, pasakoja dr. M.Allonas, prieš juos ištiesinant, jie kelias dienas buvo mirkomi skystyje.
Nuo jaunystės mokslininkas moka sanskritą, tibetiečių kalbą, šiek tiek kinų kalbos ir pali – Theravada budistų kanono liturginės kalbos, kuri buvo naudojama pietryčių Azijoje. Žurnalistams jis teigė, kad ritiniuose surašytos „maldos, istorijos apie praėjusius Budos gyvenimus, vienuolių mokymo taisyklės ir filosofiniai diskursai“.
Atsakydamas, kam priskiriama rankraščių autorystė, Dr.M.Allonas sakė, kad tai turėjo būti „giliai tikintys vienuoliai ir vienuolės“, dokumentavę Budos doktriną. O priežastis, dėl ko mokslininkai sako esantys „labai, labai arti Budos“ – įrodymai, kad šie tekstai galėjo priklausyti Dharmaguptakos mokyklai, kuri buvo viena iš 18-20 ankstyvųjų budizmo mokyklų, kilusių iš vienos pačios pirmųjų Mahīśāsakos mokyklos.
Williamo H.Swatos 1998 m. išleistoje „Religijos ir bendruomenės enciklopedijoje“ rašoma, kad Mahīśāsaka buvo viena iš ankstyvųjų budistų mokyklų, kurios ištakos siekia legendinį disputą Antrosios budizmo tarybos laikais – tada, apie I a. pr.m.e nuo Mahīśāsakos mokyklos atskilo Dharmaguptakos sekta.
Budizmo tradicija moko, kad Antroji taryba buvo susirinkusi apie šimtą metų po Gautamos Budos mirties/nirvanos. Tad turint tokius istorinius duomenis, dr. M.Allono žodžiai, kad šie tekstai yra tikrai „labai, labai arti Budos“, yra ganėtinai teisingi.
