Švytinčios karių žaizdos buvo laikomos angelų prisilietimais, tačiau tai - tik natūrali gamtos keistenybė ()
Šailo (angl. Shiloh) mūšis buvo didžiulis JAV pilietinio karo mūšis, įvykęs 1862 metų balandžio 6 ir 7 dienomis Hardino apygardoje, Tenesyje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mūšis įvyko, kai 40 000 Konfederacijos kareivių, vadovaujamų generolo Alberto Sidney Johnstono, susidūrė su Sąjungos kareiviais, užimdami žemes netoli Pitsburgo prieplaukos Tenesio upėje.
Konfederacijos kareiviai išgujo Sąjungos kareivius iš stovyklaviečių, lėtai juos apsupo, sugavo ir daugelį jų sužeidė ar net nužudė. Sekančią dieną į vietą atvyko didelis Sąjungos pastiprinimas ir sutriuškino susilpnėjusias Konfederacijos pajėgas, priversdami juos bėgti iš mūšio vietos.
Po šio mūšio apie 16 000 sužeistų kareivių net 2 dienas pragulėjo šaltame purve lyjant lietui – kadangi pasimetę gydytojai vos spėjo ieškoti ir teikti pagalbą visiems sužeistiesiems. Bet knygoje „The Aftermath of Battle: The Burial of the Civil War Dead“ aprašomas netikėtas ir paslaptingas efektas.
Knygoje pasakojama, kad dauguma kareivių buvo priversti gulėti purve apie dvi dienas – laukiant, kol jiems padės medikai. Bet nusileidus saulei, keliose Tenesio mūšio vietose netikėtai ėmė matytis paslaptingas mėlynai-žalias švytėjimas. Įdomu tai, kad švytėjimą skleidė kai kurių gulinčių kareivių žaizdos. Niekas nežinojo, ką gali reikšti toks reiškinys – tačiau gydytojai ir seselės pastebėjo, kad tie kareiviai, kurių žaizdos švytėjo, dažniau išgyvendavo nei tie, kurių žaizdos nešvytėjo. Be to, žaizdos gijo žymiai greičiau ir švariau. Dėl šių „magiškų“ savybių šis reiškinys buvo pavadintas „angelo švytėjimu“.
Tuo metu švytėjimo priežastis buvo neįmenama paslaptis, tačiau, kaip minėta, gydytojai pastebėjo, kad švytinčios žaizdos gijo greičiau. Galiausiai ši paslaptis buvo įminta 2001 metais, kai du paaugliai išsiaiškino švytėjimo priežastį.
Kai paaugliai Billy Martinas ir Johnas Curtisas atliko eilę mokslinių eksperimentų, jie išsiaiškino, kad sužeisti kareiviai gulėdami purve tapo hipotermiškais.
Žemesnė kūno temperatūra leido daugintis švytinčiai bakterijai Photorhabadus luminescens, kuri slopina patogenus, besiveisiančius žaizdoje. Dėl šių bakterijų žaizdos ne tik švytėjo tamsoje, tačiau taip pat neleido joms sugangrenuoti – o tai leido išgelbėti daugybės karių gyvybes bei galūnes.
Nors po mūšių buvo įprasta matyti daugybę gulinčių sužeistų karių, pilietinio karo metu švytinčios žaizdos nebuvo paplitęs reiškinys.
Šailo mūšio metu žaizdos švytėjo dėl drėgnų ir šaltų balandžio mėnesio orų – ir purvinų mūšio sąlygų. Be to, žinoma, kad švytinčios bakterijos dažnai prilimpa prie plokščiųjų kirminų planarijų, kurios dažnai randamos Šailo žemėse.
Kadangi kirminai išlenda į paviršių tik tada, kai paviršius yra drėgnas, lietingo mūšio metu (ir po jo) turėjo netrūkti po purvą šliaužiojančių kirminų.
B.Martinas ir J.Curtisas už šį atradimą laimėjo pagrindinį „Siemens“ tarptautinės mokslo mugės konkurso prizą. Vėliau J.Curtisas ėmė siekti karjeros gamtos mokslų srityje, o B.Martinas pasuko į Amerikos istorijos sritį ir ėmė specializuotis Amerikos pilietinio karo temose.
