Laikai, kai mokslai buvo kitokie - nuotraukoje matote vaikams skirto ginklo liekanas ()
Senais laikais kai kurios indėnų grupės mokė savo vaikus, kaip kovoti ir medžioti, naudodami miniatiūrinius svaidomuosius ginklus, teigiama naujame tyrime.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš tūkstantį metų šiaurės Oregone (JAV), netoli Kolumbijos upės žemupio gyveno činukų ir sališų kalbomis kalbančios indėnų gentys. Čia jie mito jūros gėrybėmis, gaminosi įrankius ir ginklus. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose archeologai kasinėjo radimvietę, vadinamą „Par-Tee kriauklių aikštele“ (pavadinimas kilo nuo daugybės čia rastų kriauklių). Šioje vietoje buvo aptikta palaidojimų, ugniaviečių ir apie 7000 įrankių – bet didžioji dalis radinių iki šiol buvo neištirta.
Ir štai mokslininkai ištyrė daugiau kaip 90 iš šių anksčiau neišnagrinėtų artefaktų – kurie yra senovinių ginklų, vadintų „atlatl“, fragmentais.
Naudotas laikais, kai dar nebuvo lankų ir strėlių, atlatlas buvo strėlyčių (angl. dart) svaidymo ginklas, kuris padėdavęs nusviesti strėlytę su didele jėga. Ginklas buvo gaminamas iš banginio kaulų, ir viename gale turėjo savotišką rankeną, o kitame – kablį, skirtą užkabinti svaidomajai strėlei. Atlatlas šių indėnų genčių išlikime vaidino labai svarbų vaidmenį – žmonės, kurie žinojo, kaip juo naudotis, turėjo didelių pranašumų.
„Gebėjimas efektyviai valdyti tokius ginklus buvo labai svarbus įgūdis, tačiau tai nebuvo lengva, – gruodžio 12 d. žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime rašo mokslininkai. – Patyrusiems atlatlo naudotojams medžioklės greičiausiai buvo gerokai sėkmingesnės nei tiems, kurie nebuvo įgudę elgtis šiuo ginklu. To rezultatas – geresnė dieta ir socialiniai pranašumai“.
Be to, žmonės, kurie galėjo efektyviai naudoti šį ginklą, greičiausiai buvo sėkmingesni karyboje ir savigynoje, mano mokslininkai.
Tyrėjai nustatė, kad šių ginklų – ypač rankenų – dydis labai skiriasi: didžiausias buvo 166% didesnis už mažiausią. Kadangi žmogaus lytis, kūno masė ir ūgis lemia tik 10–15% suaugusio žmogaus delno dydžio, mokslininkai priėjo išvados, kad mažieji ginklai buvo naudojami mokyti vaikams.
„Iš esmės jie sumažino savo atlatlus, kad jais būtų lengviau naudotis mažomis rankomis, – pranešime teigia pagrindinis tyrimo autorius, Albertos universiteto antropologijos profesorius Robertas Losey. – Tokiu būdu vaikai būdavo mokomi naudotis ir gerai valdyti ginklus“.
Šie mažesni ginklai greičiausiai nebuvo modeliai ar žaislai, bet iš tikrųjų veikė kaip ginklai – ankstesniais eksperimentais nustatyta, kad tokie gali nusviesti strėlytę apie 30 metrų, teigiama pranešime.
Palyginus su kitomis Šiaurės Amerikos vakarinės pakrantės vietomis, „Par-Tee“ gali pasigirti „neįprastai didele“ šių ginklų gausa, rašo tyrimo autoriai. Neaišku kodėl, bet dauguma kitų atlatlų greičiausiai buvo pagaminti iš medžio – todėl priešingai nei pagaminti iš banginio kaulų, neišliko iki šių dienų.
„Par-Tee“ atlatlai buvo pagaminti paskutiniais šio ginklo tipo naudojimo šimtmečiais – ir galėjo būti paraleliai naudojami su „naujai atsiradusiais“ lankais ir strėlėmis, rašo tyrimo autoriai.
Parengta pagal „Live Science“.
