1937 metais verslininkas Sylvanas Goldmanas galvojo, kaip padėti klientams patogiau apsipirkti. Šių pamąstymų rezultatas - prekybos centro vežimėlis, kuriais dabar naudojamės kone kiekvieną savaitę ar net dažniau. Tačiau ar galite patikėti, kad iš pradžių žmonės net nenorėjo pažiūrėti į jų pusę? Tokio nusistatymo priežastis, kaip ir jo įveikimo būdas jus nustebins.

Sylvanas Goldmanas, Oklahomoje veikusio prekybos centrų tinklo „Humpty Dumpty“ savininkas, žinoma, pirkėjams norėjo padėti ne iš geros valios. Jis žinojo, kad jei nereikės sunkiai nešti pirkinių, žmonės pirks daugiau. Taigi, vieną vakarą jis ant sulankstomos kėdės su ratukais padėjo pirkinių krepšelį ir ėmė su juo važinėtis. Mechanikas Fredas Youngas padėjo patobulinti šį išradimą, o kitas mechanikas Arthuras Kostedas sukūrė efektyvų pirkinių vežimėlių gamybos būdą. Taip apie 1938 metus Goldmanas pirkėjus nudžiugino nauju patogiausiu apsipirkimo būdu. Ir jiems jis nepatiko.

Nors dabar sunku tuo patikėti, žmonės nenorėjo naudotis pirkinių vežimėliais. Vyresni ir sunkiai judantys pirkėjai kartais nusitverdavo vežimėlį, tačiau kitiems buvo gėda. Vyrai kartojo, kad tai - moteriškas daiktas, o moterys teigė, kad vežimėlis per daug primena kūdikiams skirtą vežimėlį. Visi sutiko, kad tai - juokingas išradimas, kuriuo neįmanoma naudotis oriai.

Goldmanas tikėjo savo išradimu ir nelaikė jo gėdingu. Jis pasamdė keletą modelių (vyrų ir moterų), kurie vaikštinėjo po parduotuves su vežimėliais ir apsipirkinėjo. Prie parduotuvių durų žmones pasitiko darbuotojai ir aiškino vežimėlio privalumus.  Netrukus vežimėliai tapo labai mėgiamu apsipirkinėjimo pagalbininku ir Goldmanas iš jų susikrovė milijonus.

Goldmano vežimėliai buvo patogūs, bet turėjo trūkumą - jie užėmė labai daug vietos. Problemą 1946 metais išsprendė kitas išradėjas Orla Watsonas, kuris pakeitė vežimėlio galinės dalies dizainą, kad vežimėlius būtų galima statyti labai kompaktiškai. Watsono dizaino vežimėlius naudojame ir šiandien.

Komentarai (1)