Praėjusią savaitę JAV prezidentui Donaldui Trumpui patekus į ligoninę dėl užsikrėtimo Covid-19, ne visuomet aiški prezidento aplinkos komunikacija sudarė sąlygas sklisti gandams, kad galbūt D.Trumpo būklė yra ar buvo rimtesnė negu viešai teigiama. Tai nebūtų pirmas atvejis, kuomet JAV prezidento aplinka siektų nuslėpti tikrąją šalies vadovo sveikatos būklę.

Portalas 15min kviečia susipažinti su 5 atvejais iš JAV istorijos, kuomet JAV prezidentų sveikatos būklė buvo slepiama.

Williamas Henry Harrisonas, 1841 m.

1841 m., praėjus vos kelioms savaitėms po inauguracijos, W.H.Harrisonas susirgo liga, panašia į plaučių uždegimą.

Gydytojai manė, kad kad jis persišaldė per savo inauguraciją, kurios metu jojo žirgu, o vėliau sakė ilgą kalbą lyjant lietui ir esant šaltam orui. Ir visa tai darė be palto ir skrybėlės, nes norėjo parodyti, kad yra tvirtas, nors jau sulaukė beveik 70-ies metų.

Baltieji rūmai iš pradžių slėpė, kad prezidentas serga. Tuo metu nuslėpti prezidento ligą dar buvo lengviau – būriai reporterių nestebėjo kiekvieno prezidento veiksmo.

Tačiau netrukus tapo aišku, kad kažkas negerai, nes prezidentas nesirodė viešai. Prie rūmų ėmė budėti minios, laukiančios naujienų, kas vyksta su prezidentu. W.H.Harrisono būklė sparčiai blogėjo ir po 9 dienų jis mirė. W.H.Harrisonas tapo trumpiausiai valdžiusiu JAV prezidentu – jis mirė 32-ąją savo kadencijos dieną.

Dabar kai kurie istorikai mano, kad W.H.Harrisonas galėjo mirti ne nuo plaučių uždegimo, o nuo vidurių šiltinės.

Groveris Clevelandas, 1893 m.

1893 m. birželį JAV prezidentas Groveris Clevelandas sužinojo, kad jo burnoje yra piktybinis auglys, kurį reikia skubiai operuoti.

Tačiau JAV prezidentas nenorėjo, kad visuomenė žinotų, kad jis serga vėžiu. Jis buvo neseniai pristatęs ekonomikos reformų planą ir bijojo, kad šis žlugs, jei visuomenė sužinos apie jo sveikatą.

Todėl buvo sumąstytas labai netikėtas planas, kaip nuslėpti operaciją. Kadangi bet kokį prezidento vizitą į ligoninę neišvengiamai būtų pastebėję pašaliniai, nutarta jį operuoti... jachtoje.

Prezidento draugas jam paskolino savo jachtą, ir visuomenei buvo pranešta, kad prezidentas išplaukia trumpų atostogų, kurių metu žvejos.

Tačiau iš tikrųjų jachtoje keli gydytojai, prisiekę išlaikyti paslaptį, jam atliko operaciją. Operacijos metu buvo pašalintas ne tik auglys, bet ir visas kairysis viršutinis žandikaulis, kurį pakeitė protezas.

Operacija praėjo sėkmingai, tačiau po jos dar laukė reabilitacija. Tiesą, kas įvyko, žinojo labai mažai žmonių. Gydytojai, prezidento sekretorius ir JAV vyriausybės nariai melavo visiems kitiems.

Vienos spaudos konferencijos metu žurnalistams buvo tiesiogiai pareikšta, kad gandai apie sunkią operaciją, atliktą prezidentui, yra klaidingi.

Tvirtinta, esą prezidentas neskuba grįžti į Vašingtoną, nes kenčia nuo reumato ir kad vienintelė jam atlikta operacija buvo ištrauktas dantis. 1893 m. rugpjūtį G.Clevelandas sugrįžo į sostinę. Per šį laiką jis prisitaikė prie dirbtinio žandikaulio ir išmoko kalbėti taip, kad beveik niekas nepastebėtų skirtumo. Operacija buvo nuslėpta sėkmingai.

Tik po 24 metų, kai G.Clevelandas jau buvo seniai miręs, vienas operaciją atlikusių gydytojų papasakojo, kas įvyko iš tikrųjų.

Woodrow Wilsonas, 1919 m.

Aplinkinių melas apie G.Clevelando sveikatos būklę nepadarė reikšmingos įtakos JAV politikai. Bet 1919 m., kai panašiai buvo slepiama W.Wilsono sveikatos būklė, situacija jau buvo kitokia.

Tų metų spalį W.Wilsonas patyrė insultą, po kurio jo sveikata iki galo taip ir neatsistatė. Jis buvo iš dalies paralyžiuotas, be to, liudininkų teigimu, jis buvo „bejėgis“ ir „ankstesnio savęs šešėlis“.

Tuomet W.Wilsono gydytojas oficialiai paskelbė, kad prezidentas „labai serga“ ir kad jam „kurį laiką būtina ilsėtis“, tačiau daugiau detalių nepateikė.

W.Wilsono žmona Edith ir jo gydytojas apribojo priėjimą prie lovoje gulinčio prezidento. Taip jie elgėsi nesikonsultavę nei su viceprezidentu, nei su vyriausybe ar Kongresu.

Jie dviese sprendė, kokie žmonės gali prieiti prie prezidento ir su juo pabendrauti, su kokiais dokumentais jis asmeniškai galės susipažinti.

Apie W.Wilsono būklę iš pradžių gerai žinojo tik jo šeimos nariai, artimiausi jo komandos žmonės bei keli gydytojai ir seselės. Už šio rato apie tikrą prezidento būklę nežinojo beveik niekas. W.Wilsono sveikata apaugo gandais.

Žinoma, ilgai nutylėti situacijos nebuvo galima. Po kelių mėnesių, 1920 m. kovą, žinios apie prezidento ligą pasklido plačiai, tačiau situacija iš esmės nesikeitė iki pat 1921 m. pradžios, kuomet W.Wilsono kadencija baigėsi. W.Wilsonas baigė kadenciją atribotas nuo visuomenės, nepriimdamas beveik jokių sprendimų, šalis faktiškai gyveno be prezidento.

Daug W.Wilsono aplinkos žmonių abejojo, ar jis turėtų likti prezidentu, ir siūlė viceprezidentui Thomui Marshallui oficialiai išsakyti savo pretenzijas į valdžią (JAV Konstitucija teigia, kad prezidentui negalint eiti pareigų šias perima viceprezidentas), bet to jis taip ir nepadarė.

Iki pat kadencijos pabaigos E.Wilson kontroliavo, kas gali pasiekti prezidentą ir su juo pabendrauti, ir perėmė dalies rutininių prezidentavimo funkcijų vykdymą. Nors jokių reikšmingų politinių sprendimų per šį laikotarpį ji nepriėmė, kartais dėl to yra vadinama „pirmąja JAV prezidente moterimi“.

Franklinas D.Rooseveltas, 1944 m.

F.D.Rooseveltas tris kadencijas, 1932-1944 m., sugebėjo nuslėpti, kad jo kojos paralyžiuotos, jis negali vaikščioti be ramentų ir kad naudojasi vežimėliu.

Tokias sveikatos problemas jam sukėlė poliomielitas, kuriuo F.D.Rooseveltas persirgo būdamas beveik 40-ies metų amžiaus.

Visą šį laikotarpį prezidentui slėpti jo sveikatos būklę padėjo jį saugojusi Slaptoji tarnyba, kuri netgi atimdavo fotoaparatus iš žurnalistų, kurie įamžindavo prezidentą vežimėlyje.

Tačiau 1944 m. F.D.Roosevelto sveikata sparčiai blogėjo, ir slėpti tiesą darėsi vis sunkiau. Greta poliomielito 1944 m. prisidėjo ir kitos F.D.Roosevelto, kuris visą gyvenimą daug rūkė, sveikatos problemos – aukštas kraujo spaudimas, padidėjusi širdis, plaučių sutrikimai, aterosklerozė ir kita.

Tačiau artėjant 1944 m. spalį vykusiems JAV prezidento rinkimams, ir pats prezidentas, ir jo gydytojai toliau tvirtino, kad su sveikata jam viskas gerai. „Sklandančios istorijos, kad F.D.Rooseveltas sunkiai serga, nestebina, nes juk vyksta rinkimai, bet šios istorijos nėra tiesa“, – 1944 m. spalį pareiškė prezidento gydytojas.

Bet aplinkiniai matė tikrąją padėtį. „Jis tuoj subyrės“, – taip Harry Trumanas, kuris 1944 m. prezidento rinkimų metu buvo nominuotas kaip F.D.Roosevelto viceprezidentas, pasakė savo patarėjui po susitikimo su prezidentu.

H.Trumanas pernelyg daug neklydo – vos keli mėnesiai po rinkimų F.D.Rooseveltas mirė po insulto. Tuomet pats H.Trumanas tapo prezidentu.

Dwightas Eisenhoweris, 1955 m.

1955 m. rugsėjo 24 d. naktį JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris patyrė širdies smūgį. Kuomet kitą dieną žiniasklaida ėmė domėtis, kodėl D.Eisenhoweris nepasirodė savo darbo kabinete, jo spaudos atstovas teigė, kad prezidentas patyrė „virškinimo sutrikimų“ ir ilsisi, bet jam nieko rimto nėra. Po keleto valandų šis pranešimas buvo pakartotas.

Įdomu tai, kad šiuo atveju tai buvo ne sąmoningas melas, o gydytojo klaida.

Naktį D.Eisenhoweris pabudo nuo skausmo krūtinėje, tačiau išvakarėse jis išties skundėsi virškinimo problemomis. Tad gydytojas neteisingai įvertino jo simptomus bei tiesiog suleido nuskausminamųjų.

Tik kitą dieną popiet, skausmui krūtinėje nepraeinant, buvo iškviestas kardiologas ir atliktas tyrimas elektrokardiografu, kuris nustatė, kad prezidentas patyrė širdies smūgį. Prezidentas buvo skubiai išgabentas į ligoninę.

Tuomet jo aplinkos žmonės nutarė, kad, siekiant išvengti panikos, visuomenei reikia pateikti kuo tikslesnę informaciją apie jo būklę. Pranešta, kad prezidentas patyrė širdies smūgį, bet yra ligoninėje, kur jį gydo geriausi gydytojai.

Netrukus jo sveikata ėmė gerėti. Ligoninėje D.Eisenhoweris praleido šešias savaites. Visą šį laiką, patarėjų sprendimu, visuomenei buvo pateikiama kiek įmanoma tikslesnė informacija apie jo būklę, prezidentą užplūdo amerikiečių laiškai, skatinantys pasveikti.

Tačiau daug kas nepamiršo, kad pirmąjį rytą širdies smūgis buvo pavadintas tik „virškinimo problemomis“.

Tik pakankamai neseniai istorikai, išsamiai ištyrę išlikusius tos paros dokumentus, nustatė, kad D.Eisenhowerio būklė nebuvo slepiama sąmoningai ir kad kalčiausias šioje situacijoje buvo gydytojas, kuris suklydo, o vėliau savo klaidą bandė neigti.

Komentarai ()