Kada išpopuliarėjo kambariniai šunys? Tyrimas parodė, pagal kokį kriterijų žmonės renkasi tokį šunį ()
Visi, žiūrintys „Netflix“ serialą „Bridgerton“, žino, kad serialo personažė karalienė Šarlotė turėjo polinkį pomeranijos špicams. Ir iš tiesų, tikroji karalienė Šarlotė iš Meklenburgo tikrai mylėjo šiuos šunis – kai kraustėsi iš vidurio Europoje esančios Pomeranijos į Jungtinę Karalystę, kur 1761 metais ištekėjo už karaliaus Jurgio III, ji pasiėmė ir savo augintinius. Valdovės meilė mažiems kambariniams šunims buvo perduota iš kartos į kartą: jo sūnus karalius Jurgis IV taip pat mėgo šios veislės šunis, o karalienė Viktorija augino taksus, mopsus ir pomeranijos špicus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vienas žymiausių karališkųjų šunų buvo mažas terjeras, vardu Cezaris. Karališkosios šeimos ekspertas Richardas Fitzwilliamsas sako, kad šis šuo buvo itin matomas karaliaus Eduardo VII laidotuvių procesijoje 1910 metais. Karalius Eduardas VIII, kuris vardan vedybų su amerikiete Wallis Simpson XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo priverstas atsisakyti savo titulų, taip pat mėgo mopsus – o apie tai žiūrovai žino iš kito „Netflix“ serialo, „The Crown“.
Tačiau ar britų monarchai iš tiesų yra atsakingi už mažųjų kambarinių šunų išpopuliarėjimą? Ir kada šios šunų rūšys išpopuliarėjo?
Maži šunys atsirado netrukus po to, kai buvo prijaukinti pirmieji šunys. 2010 metais atliktas ir moksliniame leidinyje „BMC Biology“ paskelbtas tyrimas parodė, kad vieni seniausių mažo šuns palaikų buvo rasti artimuosiuose rytuose, ir jų amžius siekia apie 12 000 metų. Tačiau sunku pasakyti, kada šie mažyčiai šunys tapo madingi – kadangi duomenys apie šunų rūšių populiarumą, nėra tokie seni, kad būtų galima tai nustatyti. Tačiau vienas tyrimas rodo, kad žmonėms renkantis šunis, juos veikia vyraujančios tendencijos ir įžymybių kultūra.
Psichologijos profesorius Stefano Ghirlanda iš Bruklino koledžo pademonstravo tokią įtaką išanalizuodamas Amerikos klubo „Kennel“ šunų registro duomenis, laikotarpiu nuo 1926 iki 2005 metų. 2013 metais atliktame tyrime, kuris buvo publikuojamas moksliniame žurnale „PLOS One“, mokslininkas ir jo kolegos susiejo registruotų šunų rūšių populiarumą su įprastais jų bruožais – tokiais kaip sveikata, ilgaamžiškumas – bei elgesio bruožais, įskaitant agresiją, pasidavimą dresūrai ir baimę. Galima būtų tikėtis sąsajos tarp pageidaujamų bruožų ir populiarumo? Tačiau iš tiesų taip nėra.
S. Ghirlanda sako, kad atliekant tyrimą nebuvo rasta absoliučiai jokio sąsajų. Anot jo, veislių populiarumas kinta gan stipriai – ir tai privertė mokslininkus manyti, jog viską lemia tik mada.
Jo surinkti duomenys rodo, kad mažieji kambariniai šunys buvo labai populiarūs XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, o jų populiarumas vėl atgijo šio amžiaus pradžioje. Pavyzdžiui, minėtais laikotarpiais itin populiarūs buvo mopsai – kaip ir taksai. Būtent šis cikliškas populiarumas privertė S. Ghirlandą manyti, kad žmonės šunis renkasi ne pagal tai, kad šuo atitiktų jų gyvenimo būdą, o pagal populiariosios kultūros daromą įtaką.
Dėl šios priežasties 2014 metais S. Ghirlanda atliko dar vieną tyrimą – norėdamas išsiaiškinti, ar populiarūs filmai su šunimis lėmė padidėjusį filmuose matomų šunų rūšių registravimą. Mokslininkas sako, kad šunų rūšių būsimą populiarumą galima nesunkiai atspėti vien pagal pirmos savaitės bilietų į kino filmą pardavimus. Jeigu filmas populiarus, jis taip pat stipriai padidina jame matomos šuns rūšies populiarumą.
Pavyzdžiui, S.Ghirlandos skaičiavimais, 1996 metais pasirodęs filmas „101 dalmatinas“ artimiausiam dešimtmečiui padidino dėmėtųjų šunų populiarumą 20 procentų. 1943 metais filmas „Lesė grįžta namo“ taip pat šiek tiek padidino koli veislės šunų registracijų skaičių.
Mokslininko teigimu, visa tai reiškia, kad nustatyti, kada išpopuliarėjo maži kambariniai šunys, nėra įmanoma. Mat jie greičiausiai praėjo ne vieną populiarumo ir nepopuliarumo ciklą, o šie ciklai kartojasi madas diktuojant populiariajai kultūrai. Tiesa, yra aišku, kad monarchai buvo vieni pirmųjų, pradėję auginti mažus kambarinius šunis. Tad monarchai galėjo turėti įtakos šių šunų populiarumui.
S.Ghirlanda sako, kad net ir tada, kai dar nebuvo populiariosios kultūros, žmonės irgi neabejotinai kreipdavo dėmesį į tai, ką daro karalienė – o naminiai šunys tuomet buvo tik turtingųjų žmonių privilegija. Taip buvo dėl to, kad šunis reikia šerti – o žemesnėje socialinėje klasėje esantiems žmonėms šunys turėdavo užsitarnauti savo vietą padėdami medžioklėje ar atliekant kitus darbus.
Tuo tarpu karališkieji šunys galėjo mėgautis gyvenimu ir būti lepinami. Karalius Eduardas VIII ir Wallis Simpson buvo vieni labiausiai šunis lepinusių žmonių. Anot R.Fitzwilliamso, jų augintiniai dėvėdavo auksinius „Cartier“ pavadėlius ir deimantais inkrustuotas apykakles, būdavo šeriami iš sidabrinių dubenėlių, o miegodavo šunys ant aksominių pagalvių.
Parengta pagal „Live Science“.
