Moteris su kiaulės veidu – kas ji buvo iš tiesų? ()
Dėl nežinomų priežasčių, kurios greičiausiai buvo susijusios su prietarais ir nusistatymu prieš moteris, XVII amžiuje atsirado legenda apie sutvėrimą, kuris turėjo moters kūną ir kiaulės galvą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Anot šios legendos, dėl raganysčių moters galva pavirto kiaulės galva, ir ji buvo vadinama tiesiog „moterimi su kiaulės veidu“. Teigiama, kad po vestuvių ragana savo vyrui leido pasirinkti: arba jo žmona jam atrodys su kiaulės veidu, bet visiems kitiems graži – arba jam ji atrodys graži, bet visiems kitiems – su kiaulės veidu. Kai mylintis vyras leido pasirinkti pačiai žmonai, užkeikimas buvo panaikintas ir ji vėl tapo žmogaus veidą bei kūną turinčiu žmogumi.
Laikui bėgant, legenda keitėsi – ir prarado „gražuolės ir pabaigos“ motyvą. Vietoje to tapo labiau tiesmukiška: „ei, girdėjai, Mančesterio aikštėje Londone gyvena turtinga moteris su kiaulės veidu, kuri valgo iš sidabrinio lovio“. Dėl nepasotinamo XVIII amžiaus apetito įvairioms keistenybėms, ši istorija buvo net aprašyta laikraščiuose – net ir tokiuose, kaip „The Times“ – tarsi būtų tikra, ir pranešama, kad žiūrovai susirinko aikštėje, prie kurios tariamai gyveno moteris, apsupo karietą, reikalaudami iš moters pasirodyti.
Kita istorija pasakoja, kad jaunas baronetas (žemiausios grandies titulas) seras Williamas Elliotas buvo pakviestas į tokios moters namus Grosvenoro aikštėje, tačiau atvykęs rado nusisukusią moterį, apsirengusią kaip žmogus. „Kaip žmogus“ – nes kai atsisuko, paaiškėjo, kad ji turėjo bjaurų kiaulės snukį. Vyrui bėgant tolyn, ji ėmė baisiai kriokti.
Kadangi istorijos apie išsigimėlius tapo populiariomis, viskas pasisuko kiek keista linkme. Žmonėms atsibodo klausyti istorijų apie „moterį kiaulės veidu“ – jie užsimanė tokią ir pamatyti.
Žmonės ėmė publikuoti moters su kiaulės veidu piešinius, o drąsesni ryždavosi nuskusti meškai snukį ir aprengti ją moters drabužiais.
Robertas Chambersas 1832 metais rašė, kad „moteris su kiaulės veidu“ neretai buvo demonstruojama keliaujančiuose karavanuose, mugėse, šventėse ir viešose vietose. Moterį „vaidindavo“ meška, kurios galva būdavo kruopščiai nuskutama, papuošiama kepure, gaubtuvu, gėlėmis. Gyvūnas būdavo žmogiška poza tvirtai pririšamas prie krėslo, virves pridengiant suknele, skarele bei kitais drabužiais.
Tokius pasirodymus aprašė net ir Charlesas Dickensas: „Manau, moteris su kiaulės veidu egzistavo visais laikais. Toks personažas buvo kiekvieno renginio repertuare, nė viena šventė be to neapsieidavo“. C. Dickensas netgi aprašė vieną tokį pasirodymą. Anot jo, „ši pabaisa buvo dama iš geros šeimos, labai aukšta ir proporcingai sudėta, labai šviesiai baltos odos, su juodais plaukais ir antakiais – tačiau jos veidas buvo tiksliai kaip šernės ar paršavedės, išskyrus tai, kad ji nebuvo plaukuota. O išeidama į lauką, veidą dengdavo didele juodo aksomo kauke. Ji turėjo balsą kaip šerno ir gyveno ji Šv. Andriaus parapijoje Holborne, Londone“.
Kalbama, kad iš tiesų mugėje, kurią aprašo britų rašytojas, iš tiesų buvo rodoma alkoholiu apsvaigintas ir moteriškais rūbais aprengtas lokys.
