6. Chirurginiai įrankiai

Romėnai sukūrė tobulesnius medicinos instrumentus, kurie padarė įtaką daugeliui šių dienų chirurginių priemonių. Kai kurių įrankių, pvz. makšties skėtiklio dizainas reikšmingai nepasikeitė iki pat XIX – XX a. Romėnai taip pat naudojo specialius gamintojų pagamintus įrankius, tokius kaip žnyplės, švirkštai, skalpeliai ir kauliniai pjūklai, panašūs į XXI amžiaus atitikmenis.

Be šių priemonių naudojimo ligoninėse ar medicinos centruose, karo vadai buvo suintriguoti, norėdami sužinoti, kaip juos būtų galima naudoti kariams mūšio lauke. Kai kurios Romos kariuomenės pasitelkė apmokytą chirurgą, kad sustabdytų kraujavimą, pašalintų strėles, susiūtų žaizdas ir paskirtų vaistų.

7. Ilgaamžiai keliai

Visi keliai gali vesti į Romą, tačiau visi keliai nėra vienodai sukurti. Romėnai tiesė kelius, kurie nebuvo tik žvyro ir uolų mišinys. Romėnai naudojo purvo ir žvyro derinį su plytomis, pagamintomis iš sukietėjusios vulkaninės lavos ar granito, todėl keliai buvo be galo stiprūs, nepaisant oro sąlygų.

Jie taip pat tiesė visiškai tiesius kelius su nedideliu šoniniu nuokrypiu, kuris užtikrino, kad po lietaus vanduo nestovėtų ant kelio. Iki 200 m. po Kristaus romėnai pastatė daugiau nei 80 000 km kelių. Šie keliai turėjo nuorodas ir akmens žymes. Jų darbo įrodymas yra akivaizdus, nes daugelis senųjų kelių Romoje yra naudojami ir šiandien.

8. Pirmoji įrišta knyga

Romos imperijos laikais raštai paprastai buvo iškalti į molio plokštes arba parašyti ant ritinių. Kaip jūs galite įsivaizduoti, šiuos tekstus buvo sunku transportuoti, jie buvo trapūs ir sudėtingi laikyti.

Vietoj ritinio, kurio ilgis galėjo būti iki 10 metrų ir kurį reikėjo išvynioti, norint perskaityti, Julijus Cezaris pavedė sukurti  pačią pirmą įrištą knygą – papiruso kolekcijai – suformuoti kodeksą. Tai suteikė saugesnį ir lengviau valdomą informacijos saugojimo būdą. Kodeksas galėjo talpinti daugybę tomų, jame buvo įmontuotas viršelis apsaugai, o puslapiai galėjo būti sunumeruoti, kad būtų galima naudoti turinį ir rodyklę.

Šį romėnų išradimą ankstyvieji krikščionys plačiai panaudojo kurdami Biblijos kodeksus ir vėliau kartu su krikščionybe išplito ir kitose srityse.

9. Julijaus kalendorius

Romos Respublikos kalendoriuje buvo 355 dienos. Iš esmės tai buvo Mėnulio kalendorius, skirtas kompensuoti kalendoriaus ir Saulės metų neatitikimą. Kartą per dvejus metus buvo pridedamas tarpinis mėnuo, susidedantis iš 27 ar 28 dienų. Dėl to 40-aisiais metais prieš Kristų romėnų pilietinis kalendorius tapo nesinchronizuojamas su metų laikais ir šventėmis – kalendorius buvo maždaug trimis mėnesiais priekyje lyginant su Saulės kalendoriumi.

Norėdami tai ištaisyti, 46 m. ​​pr. m. e. Julius Cezaris pristatė naują kalendorinės sistemos reformą, kuri turėjo 12 mėnesių ir naudojo trijų metų 365 dienų ciklą, po kurio sekė 366 dienų metai (keliamieji metai). Julijaus kalendoriuje taip pat buvo perkelta metų pradžia iš kovo 1 d. į sausio 1 d.

Julijaus kalendorius buvo tikslesnis ir išliko naudojamas iki 1582 m., kai buvo įvestas Grigaliaus kalendorius, siekiant ištaisyti faktą, kad metai nėra tiksliai 365 dienų.

10. Pašto sistema

Maždaug 20 m. pr. m. e. imperatorius Augustas įsteigė cursus publicus – sistemą, pagal kurią pranešimai ir laiškai galėjo būti perduoti tarp provincijų pasitelkiant arklius ir transporto priemones, tokias kaip arklių vežimas, vadinamas rhedæ.

Vidutinis kurjerio greitis, dėka puikios Romos kelių sistemos, buvo apie 80 km per dieną. Romos pašto tarnyba, turėdama didžiulį gerai sukonstruotų kelių tinklą, buvo itin sėkminga.

Komentarai ()