Neapdainuoti Didžiojo karo herojai: be arklių, šunų bei balandžių būta ir kur kas egzotiškesnių gyvūnų - savo unikaliais gebėjimais išgelbėjo daugybę žmonių ()
Jie buvo pasiuntiniais, sargybiniais ir kovotojais, pirmose eilėse jojantys kavalerijos puolimų metu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jų buvo didelių ir mažų, sparnuotų ir keturkojų. Tyrėjams iki šiol labai sunku nuspėti kiek per Pirmąjį pasaulinį karą, savo ne visai savanoriškos „tarnybos“ metu, žuvo įvairių gyvūnų, kurių funkcija buvo tiek užtikrinti užnugarį, tiek rizikuoti savo gyvybėmis kartu su milijonais to konflikto kombatantų.
Anot Prancūzijos istoriko Eric Baratay, vien antantės pusėje „tarnavo“ apie dešimt milijonų arklių bei mulų, šimtai tūkstančių šunų bei balandžių. Pasitaikydavo ir kiek egzotiškesnių karių pagalbininkų.
Balandžiai
Šie paukščiai turėjo vieną iš lemiamų funkcijų Pirmojo pasaulinio karo metu – užtikrinti komunikaciją. Jų prigimtiniai instinktai darė balandžius nepaprastai patikimais ir gabiais pasiuntiniais. O pristatę savo žinutę jie be jokio vargo rasdavo kalią atgal į savo dalinius.
Tiek sąjungininkai, tiek centrinės valstybės naudojo daugybę tūkstančių balandžių pranešimams siųsti tarp karinių dalinių. Jie karo metu buvo tokie kritiškai svarbūs karinei komunikacijai, kad Jungtinės Karalystės karo įstatymas šių sparnuočių žudymą, sužeidimą ar nepriežiūrą reglamentavo, kaip nusikalstamą veiką.
Balandis vardu Cher Ami tarnavo JAV armijos komunikacijos korpuse Prancūzijoje. Gabendamas paskutinę savo žinutę, 1918 m. Spalio 4 d., buvo pašautas į krūtinę. Nepaisant to, kad jį sunkiai sužeidė, jis sugebėjo pristatyti sunkioje padėtyje atsidūrusio dalinio žinią ir taip išgelbėjo beveik 200 vyrų gyvybes.
Karo žirgai ir mulai
Nuo pat senų senovės žirgai dalyvavo žmonijos karuose. Pirmąjame pasauliniame kare jie milijonais krisdavo nuo ligų, išsekimo ir priešo ugnies. Daugybė žirgų buvo naudojami sunkiam fiziniam darbui atlikti.
Tempti artilerijos pabūklus, provizijų ir amunicijos vežimus. Tačiau žirgai buvo ir vieni tų gyvūnų, kurie tiesiogiai dalyvaudavo realiuose mūšiuose, kadangi Didžiojo karo metu dar vis plačiai buvo naudojama kavalerija.
Šunys
Kaip ir balandžius, sąjungininkai ir centrinės valstybės naudojo šunis kaip pasiuntinius. Šunys galėjo lengvai ir daug subtiliau už karius judėti apkasuose ir mūšio laukuose.
Keturkojus abi konflikto pusės naudojo ir kitiems darbams – pavyzdžiui, dėl aštrios uoslės jie puikiai sugebėdavo surasti po chaotiško mūšio sužeistus karius, o to prireikdavo tikrai ne retai, kadangi po artilerijos baražų dažnas karys, vis dar gyvas, bet negalintis savarankiškai pasiekti savo pozicijų, atsidurdavo po žeme.
Kaip ir visą žmonijos istoriją, įtemptomis karo sąlygomis žmonių keturkojai draugai atlikdavo ir ištikimo kompanjono vaidmenį, kartais tapdami savotiškais talismanais atskiriems kariams ar net kariniams daliniams.
Stubbis buvo Stafordšyro terjero mišrūnas, kurį karinių apmokymų metu priglaudė JAV armijos eilinis J. Robertas Conroy. Uoslė leido galiausiai seržanto rangą užsitarnavusiam šuniui puikiai pajusti priešo dujų atakas, taip suteikiant kariams papildomo laiko joms pasiruošti.
Vos pajutęs dujas jis pradėdavo garsiai loti, lakstyti po apkasus, kas kariams ilgainiui tapo savotišku pavojaus aliarmu. Stubbis taip pat išgelbėjo ne vieno kario gyvybę suradęs sužeistuosius mūšio lauke, lodamas prie jų kol atvykdavo medikai ir net padėdamas kai kuriems rasti savo karines pozicijas.
Artėjant karo pabaigai Stubbis jau buvo matęs 17 mūšių. 1918 m. Balandžio 20 d. Seišeprio mūšyje sprogusios bombos skeveldra rimtai sužeidė karių keturkojį bendražygį ir jis buvo skubiai išgabentas į lauko ligoninę, o po to – į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Sveikdamas Stubbis reguliariai apeidavo ligoninę, lankydamas sužeistus kareivius.
Šliužai
Tikriausiai ne kiekvienas galėjo tikėtis šiame sąraše pamatyti šiuos ne visiems malonius gyvius. Tačiau savo vaidmenį pirmojo pasaulinio karo metu turėjo ir jie. Kai kariai apkasuose pajusdavo vėjo nešamas garstyčines dujas – dažnai būdavo jau per vėlu.
Daktaras Paulas Bartschas iš JAV Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus moliuskų skyriaus atrado, jog šiužai garstyčių dujas gali aptikti gerokai anksčiau už žmones. Pajutę mirtiną substanciją šie padarėliai akivaizdžiai rodo diskomfortą užverdami kvėpavimo poras ir sutraukdami kūną. Tai pamatę kariai suskubdavo užsidėti dujokaukes, dėka ko nukendėdavo daug mažiau žmonių.
Babuinas
Tarp egzotiškesnių gyvūnų, pašauktų į tarnybą, buvo babuinas, vardu Jackie, kuris tarnavo 1-ojoje Pietų Afrikos pėstininkų brigadoje, tuometiniame britų okupuotame Egipte, o vėliau – apkasuose Prancūzijoje ir Belgijoje.
Jo itin jautri klausa bei regėjimas padėjo įspėti kareivius apie priešo judėjimą ar galimas atakas. Jackie buvo sužeistas Flandrijos laukuose, kai 1918 m. balandžio mėn. Pietų Afrikos brigada patyrė stiprų apšaudymą. Šios traumos pasekoje jam teko amputuoti koją. Jackie savo tarnybos metu užsitarnavo kopralo laipsnį.
Parengta pagal „Daily Sabah“, „American history“, „Smithsonian magazine“.
