Ne tik medinė pirato koja ar kablys - žmonės naudoti protezus pradėjo gerokai anksčiau: iš ko jie buvo daromi? ()
Seniausioje indų poemoje „Rigveda“ (apie 2000 m. prieš mūsų erą) pasakojama apie karalienę, kuri mūšyje netekusi kojos pakeitė ją geležine.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Herodotas (V a. pr.m.e) savo raštuose mini belaisvį Hegesistratą, kuris nusikirto koją, kad išsilaisvintų iš grandinės ir pabėgtų iš spartiečių nelaisvės. Prarastą kojos pėdą vėliau jis pakeitė mediniu protezu, bet buvo sugautas ir nuteistas myriop.
Atrodo, žmogus visais laikais kiek įmanydamas bandė taisyti gamtos ir likimo klaidas. Egipte rastas seniausias žinomas protezas – iš medžio ir odos maždaug prieš 3000 m. padirbtas kojos pirštas. Kaprio saloje Italijoje 1858 m. aptiktas apie 300-uosius pr.m.e iš medžio ir vario pagamintas kojos protezas.
Galūnių protezai (gr. pro(s)thesis – pridėjimas, prijungimas) dažniausiai buvo daromi iš medžio ar geležies, prie kūno tvirtinti odiniais dirželiais.
Geležiniai XVI–XVII a. riterių rankos protezai net buvo pritaikyti skydui laikyti.
Kurį laiką buvo populiarūs piratų simboliais tapę protezai – medinis pagalys vietoj kojos ir geležinis kablys vietoj rankos.
Pirmieji galūnių protezai buvo naudojami tik atramai, vėliau atsirado funkcionalių pakaitalų. Judinamus protezus XVI a. viduryje pradėjo gaminti kariuomenės chirurgas prancūzas Ambroisas Pare. Gelbėdamas sunkiai sužeistų karių gyvybę jis pradėjo naudoti amputacijos metodą, o vėliau sukūrė lankstų delno protezą, taip pat kojos su reguliuojamu pritvirtinimu ir kelio fiksacija protezą.
1863 m. amerikietis D.Parmelee patobulino dirbtinių galūnių pritvirtinimo būdą – protezą prie kojos bigės sutvirtino vakuuminiu prisiurbimu. Italų ortopedas Giuliano Vanghetti 1898 m. sukūrė raumenų ir sausgyslių judinamą dirbtinę galūnę.
1946 m. Berklio universitete JAV sukurta prisiurbimo mova protezams aukščiau kelio. 1950 m. pasirodė elektriniai ir pneumatiniai galūnių protezai, paskutiniame XX a. dešimtmetyje pirmą kartą protezams panaudotas mikroprocesorius.
Šiuolaikiniai protezai gali būti valdomi jutiklių, reaguojančių į žmogaus kūno judesius, raumenų siunčiamus signalus. Po amputacijų su tokiu protezu žmogus gali atgauti didelę dalį prarasto darbingumo.
Protezai ne tik funkcionalūs, bet ir atrodo kaip tikri organai. Dirbtinė oda atitinka žmogaus odos spalvą, natūralumo suteikia plaukų, strazdanų, kraujagyslių, pirštų atspaudų, net tatuiruočių imitacijos.
