Tai buvo vienos prabangiausių ir ekstravagantiškiausių karūnacijų pasaulio istorijoje, kurioms buvo išleista įspūdinga suma pinigų – ketvirtadalis šalies biudžeto.

Karininkas Jean-Bédel Bokassa perversmo metu 1966 m. sausio 1 d. tapo Centrinės Afrikos Respublikos valstybės vadovu.

Tačiau būti prezidentu neužteko ir 1976 m. gruodžio 4 d. jis paskelbė Centrinės Afrikos Respubliką imperija bei paskelbė save jos imperatoriumi.

Bokassa bandė pateisinti savo veiksmus teigdamas, kad monarchijos sukūrimas padėtų Centrinei Afrikai „išsiskirti“ iš likusio žemyno ir pelnyti pasaulio pagarbą.

Imperatoriaus karūnacija buvo numatyta lygiai po metų nuo imperijos paskelbimo – 1977 m. gruodžio 4 d., per 173-ąsias Napoleono karūnavimo metines, todėl Bokassa ir pasirinko būtent šią datą (Bokassa laikė save Afrikos Napoleonu).

Tuo tarpu imperija kaupė visus išteklius, kad užtikrintų karūnavimo sėkmę. Įkurti specialūs komitetai, kurie turėjo prižiūrėti įvairius pasiruošimo karūnacijai aspektus.

Už apgyvendinimą atsakingas komitetas turėjo užduotį rasti tinkamus kambarius numatomiems 2500 užsienio svečių. Šiuo tikslu buvo atliekama butų, namų ir viešbučių renovacija.

Kitas komitetas buvo atsakingas už tai, kad sostinė atrodytų kuo puikiausiai, ypač tos gatvės, kuriose vyks karūnavimo ceremonijos. Gatvės buvo nušveistos, pastatai perdažyti, o elgetos išvarytos ir paslėptos nuo svečių akių.

Imperijos tekstilės pramonė buvo užsiėmusi gamindama šimtus naujų kostiumų vietiniams svečiams. Griežtos protokolo taisyklės diktavo spalvas: balta – moksleiviams, tamsiai mėlyna – vidutinio lygio vadovams privačiame ir viešajame sektoriuose, o juoda – ministrų kabinetų ministrams ir aukštesniesiems pareigūnams.

Prancūzų meistrai suteikė karališką prabangą pirmajam imperatoriaus karūnavimui Afrikos žemyne ​​nuo tada, kai 1930 m. buvo karūnuotas Etiopijos imperatorius Haile Selassie.

Paryžiaus skulptorius Olivier Brice buvo pakviestas sukurti sostą ir karietą. Trisdešimties prancūzų amatininkų komanda buvo pasamdyta sukurti dviejų tonų auksu padengtą bronzos sostą, kurio vertė siekė 2,5 mln. USD. Olivier Brice Nicoje nupirko senovinę karietą ir ją atnaujino Napoleono stiliumi.

Belgijoje buvo rasti aštuoni balti arkliai, kurie traukė imperatoriaus karietą, o kelios dešimtys Normandijos pilkųjų žirgų buvo skirti „husarų“ palydai. Siekdami užtikrinti, kad tą dieną viskas klostytųsi gerai, 1977 m. vasarą būrys Centrinės Afrikos karių praleido Normandijoje, kad išmoktų jodinėti žirgais europietišku stiliumi.

Garsi Guiselino įmonė, išsiuvinėjusi Napoleono uniformas, buvo pakviesta kartu su Pierre'u Cardinu sukurti Bokassa karūnavimo drabužius. Iš viso buvo užsakyta trylika drabužių, kurių bendra kaina buvo 145 000 USD. Imperatoriškosios karūnos, skeptras, kardas ir kiti juvelyriniai dirbiniai, sukurti prancūzų juvelyrų, kainavo apie 5 mln. USD.

Galiausiai, norint stilingai ir patogiai vežioti svečius po sostinę Bangį, iš Vokietijos buvo užsakyti 60 visiškai nauji „Mercedes-Benz“ automobiliai. Automobiliai buvo išsiųsti į Kamerūną, iš kur jie buvo gabenami oru į Centinės Afrikos Imperiją. Vien krovinių vežimo oro transportu mokesčiai sudarė 5000 USD už automobilį.

Tęsiant pasirengimą, pagrindinis Bokassa rūpestis buvo užtikrinti garbingą tarptautinių aukštų svečių dalyvavimo aktyvumą. Pirmieji buvo pakviesti jo kolegos imperatoriai – Japonijos Hirohito ir Irano Shah Reza Pahlavi, tačiau jie atsisakė.

Likusieji pasaulio karaliai taip pat buvo oficialiame svečių sąraše, tačiau vienas po kito atsisakė. Vienintelis kvietimą priėmęs aristokratas buvo Lichtenšteino princas Emmanuelis.

Nė vienas kviestas prezidentas neatvyko. Mauritanijos prezidentas Ouldas Daddahas atsiuntė savo žmoną, o visi Afrikos lyderiai, išskyrus Mauricijaus ministrą pirmininką serą S. Raugoolamą, mandagiai atsisakė dalyvauti karūnacijoje, kuri buvo laikoma gėda besiformuojančioms Afrikos šalims.

Joms atstovavo jų ambasadoriai, arba karūnacija buvo iš vis boikotuota. Netgi seni draugai, tokie kaip Zairo prezidentas Mobutu, Gabono prezidentas Bongo ir Ugandos diktatorius Idi Amin, rado pasiteisinimų likti nuošalyje. Bokassa pakomentavo sakydamas: „Jie man pavydėjo, nes aš turėjau imperiją, o jie ne“.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()