Koks likimas laukdavo samurajaus žmonos, jei vyras pasidarydavo sepuku arba ritualinę savižudybę? Pasirinkimas buvo ne vienas (Foto, Video) ()
Senovės Japonijoje feodalinės sistemos laikais samurajus dažnai atlikdavo „harakiri“ arba „sepuku“. Tai ritualinė savižudybė, kuri buvo praktikuojama dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tačiau samurajus turėjo šeimas, žmonas. Kas jo žmonai nutikdavo po to ir kaip susiklostydavo tolimesnis jos gyvenimas?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Priežastys, verčiančios samurajų nusižudyti
Sepuku yra žodis, kilęs iš dviejų atskirų žodžių „setsu“ ir „fuku“. Pirmasis reiškia „pjaustyti“, antrasis – „pilvas“. Samurajus žengti šį žingsnį galėjo paskatinti daugybė priežasčių, išdėstytų bušido, specialiame garbės kodekse:
- bailumas mūšio metu ir dėl to patiriama gėda;
- išdavystė;
- nesąžiningas veiksmas;
- garbės praradimas;
- daimyo (regioninio valdovo) rėmimo praradimas;
- įrodyti savo garbę ir pan.
Dažnai tiems, kurie mūšio metu nežuvo, o tiesiog pralaimėjo, priešo generolai taip leisdavo atsisveikinti su gyvenimu. Bet juk samurajus turėjo ir žmonas – kaip jas paveikdavo šis vyro poelgis.
Keletas faktų apie samurajų žmonų gyvenimą
Moterims, kurių tėvai ar vyras buvo samurajus, vyrų reikėjo dėl daugelio priežasčių. Bet kokiu atveju su jais jos galėjo užsitikrinti stabilią finansinę padėtį, išgyventi sunkiomis sąlygomis ir turėti apsaugą. Tačiau pačios moterys vyrams nebuvo tokios reikalingos. Samurajai, kurie neturėjo pakankamai lėšų, tvirtino, kad jie negali turėti žmonos, jei turėtų tarną, ir atvirkščiai. Taigi jie parodė, kad visiškai įmanoma pakeisti sutuoktinį paprastu tarnu.
Jei to meto japonas (ne tik samurajus) neturėjo savo ūkio ar galimo palikimo, tai jis negalėjo legaliai vesti dėl šeimos tęstinumo. Šiuo atžvilgiu turtingi samurajai, taip pat paprasti žmonės, daugiausia buvo vedę, tačiau tam jie turėjo tam tikras pajamas. Greičiausiai tai buvo priežastis, kodėl apie 1900 m tik apie 2 procentai vyrų Japonijoje, kažkaip susijusių su kariniais reikalais, turėjo savo šeimas.
Japonijoje feodalinės sistemos laikais moteris valdė visą savo vyro namų ūkį. Pagrindinis samurajų žmonų vaidmuo buvo ir tai, kad jos, iškilus poreikiui, saugojo vaikus ir namus. Dažnai šios moterys taip pat buvo laikomos samurajumi. Joms buvo pritaikytas kitas apibrėžimas – onna-bugeisya. Tai reiškė, kad moteris – samurajų klasės atstovė, išmananti valdyti ginklą.
Daugelis jų, be viso ko, vadovavo tarnams, augino javus, aprūpino būtinomis maisto atsargomis, rūpinosi vaikais ir keršijo sutuoktinio ar vieno iš vaikų mirties atveju. Po vyro mirties japonės neturėjo teisės iš naujo tuoktis su kitu vyru. Pagal įstatymus jos taip pat negalėjo išsiskirti su vyru.
Tęsinys kitame puslapyje:
Ką darydavo moterys, jei vyras pasidarydavo sepuku?
Iš karto reikia pažymėti, kad tokio tipo savižudybės nebuvo išimtinai vyrų prerogatyva. Jei taip nutikdavo jos vyrui arba jis negrįždavo iš mūšio lauko, dažnai jų moterys taip pat nusižudydavo. Moterų ritualinė savižudybė kai kuriuose anglų šaltiniuose neteisingai vadinama jigai.
Priešams apgulus ar užgrobus samurajaus žmonos namus, ji galėjo lengvai atimti sau gyvybę. Taip jos gynė savo garbę, vengdamos smurto.
Jigai ir sepuku turėjo vieną reikšmingą skirtumą. Moteriai, skirtingai nei samurajų vyrams, nereikėjo kęsti skausmingų kančių ir kažkam kažką įrodinėti. Todėl jos greitai palikdavo šį pasaulį – persirėždavo gerklę kimono rankovėje paslėptais ašmenimis (tantō ar kaiken). Dažnai moterys surišdavo kelius šilko gabalėliu, kad po mirties kūnas liktų tinkamoje ir orioje padėtyje, nepaisant mirties traukulių.
Tačiau jos taip pat galėjo padaryti vyrišką harakiri. Ryškus to pavyzdys yra 22 samurajų žmonos, kurios, pasibaigus Bošino pilietiniam karui (1869 m.) nusižudė tradiciniu sepuku ritualu.
Jei vyras pasidarydavo harakiri jo prašymu, o ne dėl nusikaltimo, jo žmonos ir visos šeimos garbė išlikdavo nepriekaištinga ir moterys galėjo gyventi toliau. Jei atvejis būdavo rimtas, sutuoktinė turėjo teisę duoti budizmo įžadą ir eiti į šventyklą, kad iki jos dienų pabaigos prašytų atleidimo savo vyro samurajaus sielai.
Tolimesnis moters gyvenimas priklausė nuo jos vyro harakiri priežasčių, bet kadangi ji dar turėjo savo pasirinkimą, tai ir nuo jos noro.
