Prieš 22 metus rusai ir visas pasaulis tiesiogiai pamatė pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino naujametinį kreipimąsi, kuriame jis paskelbė atsistatydinantis ir viešai paprašė atleidimo. Kaip viskas nutiko?

„Aš priėmiau sprendimą. Aš tai ilgai ir sunkiai svarsčiau. Šiandien, paskutinę praeinančio šimtmečio dieną, atsistatydinu. Supratau, kad turiu tai padaryti. Rusija turi įžengti į naują tūkstantmetį su naujais politikais ir naujais veidais.“, - taip 1999 metų gruodžio 31 dieną per tiesioginę transliaciją į tautą kreipėsi pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas.

Tai jis paskelbė tradiciniame naujametiniame kreipimesi, kai visi žmonės sėdėjo prie savo šventinių valgių ir kėlė šampano taures prieš televizorių ekranus, ruošdamiesi sutikti naująjį tūkstantmetį, o ne prezidento atsistatydinimą.

„Tai buvo keistas jausmas. Stojo tyla ir visi toliau sėdėjo prie stalo. Pažvelgiau į tėvą ir mamą: jų akyse buvo ašaros. Mūsų šeimoje niekas ypač nemylėjo Jelcino, bet jis buvo labai galingas“, – prisimena Kaliningrado gyventojas Jegoras Stepanyukas. Tuo metu jam buvo vos 14 metų, bet tą vakarą jis vis dar gerai prisimena.

1999 metų gruodį prezidento Jelcino pasitikėjimo reitingas buvo žemiausias – vos 4 procentai. Šalies požiūris į jį, švelniai tariant, buvo nevienareikšmis. Tačiau paskutinė jo kalba pateko į istoriją. Jis buvo pirmasis valstybės vadovas, kuris paprašė tautos atleidimo.

Žurnalistai buvo uždaryti Kremliuje ir jiems nebuvo leista išeiti iš kambario

Prezidento Naujųjų metų kalba buvo nufilmuota dviem kadrais. Pirmąjį Jelcinas įrašė likus porai dienų iki gruodžio 31 d., ir tai buvo įprasta naujametinė kalba, apie jo atsistatydinimą tuomet nebuvo nė žodžio.

„Ir staiga, pačioje filmavimo pabaigoje, jis pasakė: „Man nepatinka, kaip viskas vyko. Įrašykime gruodžio 31 d.“ Televizijos žmonės buvo visiškai šokiruoti, nes laikas buvo labai įtemptas. Bet Jelcino nereikėjo atkalbėti“, – prisiminė B. Jelcino patarėjas ir kreipimosi autorius Valentinas Jumaševas.

Gruodžio 31 d., 7 val. ryto, Jelcinas atvyko į Kremlių filmuotis. To, ką jis ketino pasakyti, turinys buvo žinomas labai siauram žmonių ratui: jo patarėjai, prezidento administracijos vadovei, dukrai Tatjanai, būsimam jo įpėdiniui Vladimirui Putinui ir Jelcino žmonai Nainai – jis jai papasakojo, ką ketino padaryti prieš pat jam išvykstant.

„1999 m. gruodžio 31 d. naktį Borisas prastai miegojo. Jis atsikėlė anksčiau nei įprastai, apie šeštą ryto. Pusryčiavome. Jis pradėjo ruoštis darbui. Jau apsivilkęs paltą Borisas pasakė: „Naina, aš nusprendžiau atsistatydinti.“ Puoliau prie jo, apkabinau, pabučiavau, akyse buvo džiaugsmo ašaros“, – rašė buvusio prezidento žmona Naina Jelcin atsiminimų knygoje „Mano gyvenimas su Borisu“.

Jelcinas TV kreipimasį įrašė savo kabinete. Jam ištarus paskutinį sakinį, aiškiai girdėjosi, kaip tiksi kambaryje laikrodis. „Tada kažkas pradėjo ploti, tada prisijungė kitas žmogus ir dar vienas. Pakėliau akis ir pamačiau, kaip visa televizijos komanda man ploja, stovi. Nežinojau, kur žiūrėti“, – prisiminė pats Jelcinas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tačiau vėliau visa televizijos komanda, anot Jumaševo, buvo uždaryta kambaryje be telefono ir iš jų buvo atimti gavikliai (peidžeriai), kad žinia apie atsistatydinimą nenutekėtų anksčiau laiko. Jie nebuvo paleisti, kol visa šalis nepamatė TV kreipimosį.

Juostą su įrašytu kreipimusį į TV centrą atgabeno pats Valentinas Jumaševas šarvuotu limuzinu, priekyje lydint kelių milicijos automobiliui.

Pirmosios valandos po

Įrašęs kreipimąsi, Jelcinas susitiko su patriarchu Aleksijumi, įteikė branduolinių galvučių mygtuko portfelį ir atsisveikindamas pietavo su teisėsaugos ir saugumo agentūrų vadovais, kurie per televizorių vėl stebėjo jo kreipimąsi. Ten Jelcinas Putiną jiems oficialiai pristatė kaip laikinai pareigas einantį prezidentą. Jis įteikė V. Putinui dovaną – rašiklį, kuriuo pasirašė dekretus (įskaitant dekretą dėl jo atsistatydinimo). Jo atsisveikinimo žodžiai Putinui buvo tik: „Rūpinkis Rusija“.

„Borisas anksti grįžo namo, dar buvo šviesu. Į savo Kremliaus biurą jis negrįžo nė karto“, – prisiminė jo žmona Naina.

Įėjęs į savo namus Jelcinas pasakė: „Bilas Klintonas (tuometinis JAV prezidentas) automobilyje paskambino man. Aš su juo nekalbėjau, pažadėjau, kad perskambinsiu. Galiu sau tai leisti – aš jau nebe prezidentas.“

Eros pabaiga

Kai kurių žinia apie prezidento atsistatydinimą nenustebino: B. Jelcinas tris kartus buvo susidūręs su apkaltos procedūra. Be to, paskutinis toks bandymas įvyko likus vos keliems mėnesiams iki Naujųjų metų kreipimosi.

Irina Khakamada, 1999-ųjų gruodį perrinkta į Valstybės Dūmą, o vėliau tapusi vicepirmininke, buvo viena iš tų, kuriai atsistatydinimas nebuvo staigmena. „Juk aš buvau politikė, gavau įvairių nutekėjimų ir supratau, kas vyksta“, – sakė ji.

Visus be išimties sužavėjo Jelcino kalba, kuri, kaip sakė Khakamada, buvo „tragiška ir ištarta niūrioje būsenoje“. 1999 m. gruodžio 31 d. ji su draugais buvo slidinėjimo kurorte. Jų reakcija buvo labai emocinga: „Jus pribloškė tekstas, ypač žodžiai: „Noriu paprašyti tavęs atleidimo.“ Visi pradėjo verkti. Ne, neverkti, bet jiems buvo liūdna. Buvo žmonių, kuriems Jelcinas nepatiko, bet visi suprato, kad tai eros pabaiga. Ir jie buvo teisūs“.

„Noriu paprašyti jūsų atleidimo, - sakė Jelcinas, - nes daugelis mūsų vilčių neišsipildė. Ir tai, ką manėme, kad bus lengva, pasirodė skausmingai sunku. Prašau atleidimo už tai, kad nepateisinome kai kurių vilčių tų žmonių, kurie tikėjo, kad iš pilkos, sustingusios, totalitarinės praeities galėsime vienu šuoliu žengti į šviesią, klestinčią ir civilizuotą ateitį. Pats tuo patikėjau. Atrodė, vienas šuolis – ir viską įveiksime. Tačiau to nepavyko padaryti vienu šuoliu.“

Borisas Jelcinas mirė 2007 m. balandžio 23 d.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()