Tikriausiai dauguma žino Indianą Jonesą – fiktyvų archeologijos profesorių, kuris tapo tokio paties filmo pavadinimo pagrindiniu personažu. Tačiau mažai kas žino, kas konkrečiai įkvėpė šį personažą.

Otto Rahnas gimė 1904 metais Oldenvalde – kalnuotame pietvakarių Vokietijos regione, persismelkusiame viduramžių istorija ir legendomis. Nuo mažens jį žavėjo pasakojimai apie germanų didvyrius, ypač Wolframo von Eschenbacho XIII a. epinė poema „Parsifalis“, kurioje pasakojama apie karaliaus Artūro laikų didvyrį Parsifalį ir jo Šventojo Gralio paieškas.

Būdamas mažas, O.Rahnas manė, kad šios pasakos ir tėra tik pasakos, nieko daugiau. Tačiau jo požiūris pasikeitė pradėjus Gyseno universitete studijuoti filologiją – ten jis sužinojo apie vokiečių archeologo Heinricho Schliemanno žygdarbį. Šis mokslininkas sekė Homero „Iliados“ epe rastomis nuorodomis ir aptiko senovės Trojos griuvėsius – kurie, kaip anksčiau manyta, buvo tik mitas.

Universitete jis taip pat sužinojo apie katarus – religinę sektą, susikūrusią XIII a. pietų Prancūzijoje. Vėliau Katalikų bažnyčia per vadinamąjį Albigenzijos kryžiaus žygį šią sektą išnaikino.

Šie du atradimai jaunajam O.Rahnui padarė didžiulę įtaką. Atidžiai išstudijavęs W. von Eschenbacho darbus ir pasamprotavęs, jis padarė išvadą, kad katarai iš tikrųjų buvo tikrieji Šventojo Gralio saugotojai. Kaip ir jo herojus H.Schliemannas, O.Rahnas naudojosi fikcijoje slypinčiais realiais faktais, kad surastų švenčiausią krikščionybės relikviją.

1931 metais O.Rahnas nukeliavo į Montsegurą Pirėnuose, kad apžiūrėtų katarų tvirtovės griuvėsius bei vietovę, kurioje vyko žiauriausi Albigenzijos kryžiaus žygio įvykiai. 1244 metais po ilgos apgulties pilį užgrobė katalikų pajėgos, o 200 katarų, kurie nesutiko atgailauti, buvo sudeginti gyvi – vietovėje, kuri dabar vadinama „Sudegintųjų lauku“. Tačiau vietos legenda byloja, kad keturiems katarų riteriams pavyko išgriauti pilies sienas ir pabėgti su daugybe lobių, o tarp jų buvo ir Gralis (tariama taurė, iš kurios, pasak mito, per Paskutiniąją vakarienę gėrė Jėzus Kristus).

O.Rahnas šioje vietovėje atrado paslėptus tunelius bei kambarius – tačiau nieko daugiau. 1933 metais jis išleido savo pirmąją knygą „Kryžiaus žygis prieš Gralį“, kurioje aprašė savo tyrinėjimus bei detaliai paaiškino savo teorijas. Nors knygos beveik niekas nepirko, ja susidomėjo pats Heinrichas Himmleris.

Liūdnai pagarsėjusios nacių „Schutzstaffel“ (SS) vadovas H.Himmleris itin giliai domėjosi mitais, misticizmu ir okultizmu. Jis taip pat žavėjosi legenda apie Šventąjį Gralį ir net skyrė nemažai lėšų jo paieškoms. Vidurio Vokietijoje esančioje Vevelsburgo pilyje, savo citadelėje jis net pastatė specialų „Gralio kambarį“, kuriame ketino saugoti relikviją. Taip pat įrengė ir „Generolo salę“, kurią juosė 12 kolonų – akivaizdi nuoroda į Apskritojo stalo riterius.

Netrukus H.Himmleris pakvietė O.Rahną į susitikimą, kurio metu išreiškė susižavėjimą jo darbu ir pasiūlė finansuoti būsimus tyrimus – su sąlyga, kad iki 1937 m. jis išleis antrą knygą, o iki 1939 m. – trečią. Jis net pažadėjo O.Rahnui asmeninį kabinetą ir sekretorę.

Šis sutiko, tačiau ir pats turėjo susivokti, kad sudaro sandorį su velniu, ir kad jo gyvenimas niekada nebebus toks pat. Beveik iš karto O.Rahnas pastebėjo, kad jis ir jo artimiausi žmonės stebimi. „O ką man reikėjo daryti? Atsisakyti?“, – vėliau prisipažino draugui.

Nors toliau tyrinėjo katarus ir Gralį, O.Rahnui buvo skirtos ir papildomos užduotys – pavyzdžiui, tyrinėti H.Himmlerio šeimos genealogiją ir kaip SS nariui keliauti į Islandiją studijuoti šiaurietiškų sagų (mitų).

Pastarosios ekspedicijos metu, kaip pranešama, jis taip nuobodžiavo, buvo toks prislėgtas ir nusiminęs dėl menko kraštovaizdžio, kad garsiai sušuko: „Aš noriu matyti medžius!“. Nepaisant entuziazmo stokos, O.Rahnas, regis, gana gerai atliko savo pareigas, nes 1936 m. H.Himmleris liepė jį oficialiai priimti į SS gretas.

Kitais metais jis be jokio entuziazmo pristatė kitą savo knygą „Liuciferio teismas“, kurioje pateikė savo teoriją, kad legendinis „Tamsos princas“ iš tikrųjų buvo teigiama dvasinė figūra, kurią krikščionybė pasisavino ir iškraipė.

Ši knyga taip pat bendrosios auditorijos nepasiekė, tačiau beprotiškame nacių pseudoakademijos pasaulyje O.Rahnas tapo įžymybe – jo paskaitos ir kalbos buvo itin geidžiamos. H.Himmleris, kurio vienintelio nuomonė buvo tikrai svarbi, knyga taip susižavėjo, kad užsakė jos 100 egzempliorių, atspausdintų ant prabangaus pergamento – ir net padovanojo vieną egzempliorių, įrištą į geriausią kiaulės odą, A.Hitleriui jo gimtadienio proga.

O.Rahno nelaimei, būtent tada, kai buvo profesinės sėkmės viršūnėje, jo asmeninis gyvenimas ėmė byrėti – ir tai turėjo skaudžių pasekmių.

Mažas, jautrus ir protingas O.Rahnas niekada nepritapo prie grubių ir įžūlių SS chuliganų. Be to, jis daug gėrė, buvo atvirų liberalių politinių pažiūrų ir homoseksualus. Viename laiške draugui, kurį parašė netrukus prieš patekdamas į H.Himmlerio tarnybą, jis liūdnai pastebėjo, kad: „Tolerantiškam ir dosniam žmogui neįmanoma ilgai pasilikti šioje šalyje, kuri kadaise buvo mano nuostabi tėvynė“.

Knygos „Otto Rahnas ir Šventojo Gralio paieškos“ autorius Nigelas Graddonas teigia, kad O.Rahnas naciams niekada nejautė simpatijų ir laikė juos tik mokslinių tyrimų finansavimo ir finansinės paramos šaltiniu. Vieną kartą, kai senas pažįstamas pastebėjo jį vilkintį juodą SS uniformą su dalgiu ir svastika, O.Rahnas esą tik gūžtelėjo pečiais ir atsiduso: „Juk valgyti tai reikia“.

H.Himmleris žinojo viską apie asmeninį O.Rahno gyvenimą ir buvo pasirengęs į tai nekreipti dėmesio, jei tik jis ir toliau rašys knygas ir atliks tyrimus. Kai prieš pat „Liuciferio teismo“ išleidimą į viešumą iškilo O.Rahno homoseksualumas, H.Himmleris uždraudė jam gerti ir privertė jį kelis mėnesius eiti sargybinio pareigas – bet vėliau jam atleido.

Tačiau 1938 m. O.Rahnas ėmė vengti savo pareigų. Jis vis daugiau laiko pradėjo leisti už Vokietijos ribų ,kartu su abejotinų politinių pažiūrų kompanijomis – ir net buvo pranešta, kad dalijasi konfidencialia bei kompromituojančia informacija apie SS. Dar blogiau buvo tai, kad jis niekaip nesugebėjo naciams pateikti įrodymų, patvirtinančių jo „arišką“ kilmę – todėl pasklido gandai, kad O.Rahnas galėjo būti žydas.

Kai į viešumą iškilo antrasis O.Rahno romanas (šį kartą su aukšto rango Liuftvafės nariu), įsiutęs H.Himmleris įsakė jam eiti sargybinio pareigas Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Tai, ką ten pamatė, istorikui sukėlė siaubą – ir taip trapi psichinė būklė ėmė sparčiai blogėti. 1939 m. vasarį jis staiga atsistatydino iš SS. Po kelių savaičių O.Rahno draugai pranešė, kad jį kankina itin didelis nervinis pakrikimas, o jis pats jau yra ties psichologinio lūžio riba. O.Rahnas pabėgo į pietus, į Söllio miestelį Austrijos Alpėse. Ten kovo viduryje jis akmenuotu keliu išėjo į kalnus – ir po kelių savaičių buvo rastas mirtinai sušalęs.

Kas tiksliai nutiko O.Rahnui, niekada nebuvo iki galo nustatyta. Daugelis spėlioja, kad, išėjęs iš SS, dėl savo seksualinės orientacijos ir politinių pažiūrų jis tapo taikiniu. Užuot stebėjęs koncentracijos stovyklų siaubus, jis galimai atėmė sau gyvybę.

Šios teorijos šalininkai pažymi, kad jis mirė artėjant Montseguro žlugimo metinėms. Šalininkai daro prielaidą, kad O.Rahnas įvykdė „Endura“ – katarų ritualinę savižudybę, kai mirštama nuo šalčio ir bado. Žmogui, kuris tokią didelę savo gyvenimo dalį paskyrė šiai paslaptingai sektai, tai būtų buvusi suprantama, nors ir tragiška gyvenimo pabaiga.

Tačiau kiti teigia, kad kalnuose rastas sušalęs kūnas iš tikrųjų nebuvo O.Rahno, o jis pats inscenizavo savo mirtį. Jie pažymi, kad nors rastas kūnas buvo palaidotas O.Rahno šeimos kape Darmštate, oficialus mirties liudijimas niekada nebuvo išduotas.

Daug metų sklandė gandai, kad vyras įgijo naują tapatybę ir jį draugai paslėpė tarp vieno mistiškos ir ezoterinės grupės, kuris nuolat keliavo, narių. Kiti mano, kad Otto Rahnas ir Rudolfas Rahnas – panašiai atrodęs 1975 m. miręs Vokietijos ambasadorius Italijoje – iš tikrųjų buvo tas pats asmuo. Net sklando versija, kad jis 1959 m. žuvo automobilio avarijoje Irane.

Tokie gandai sklandė ir todėl, kad visus jo nusižengimus stengėsi nuslėpti ir H.Himmleris. SS laikraštyje „Das Schwarzes Korps“ išspausdintame nekrologe nurodoma, kad vyras žuvo užklupus pūgai ir yra apibūdinamas kaip „doras SS narys bei nuostabių istorinių bei mokslinių darbų kūrėjas“. H.Himmleris laikė O.Rahno spausdintus darbus iki pat karo pabaigos, kai jau Vokietijoje labai trūko popieriaus. 1944 m. paslaptingai ir anonimiškai buvo sumokėta didelė O.Rahno skola H.Himmleriui.

O.Rahno darbuose apie Šventąjį Gralį nebuvo kvapą gniaužiančių nuotykių ar susidūrimų su nežemiškos kilmės įvykiais – tačiau jiems netrūko keistumo. Panašiai kaip ir jo įkvėptos frančizės, jo likimą ir toliau gaubia gandai ibei nežinomybė.

Parengta pagal „Military History Now“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()