Nors Klaipėdos laivai kadaise plaukiojo su Prūsijos vėliava ir tik prieš 87 metus (1923 metų sausio 9-16 dienomis) šis kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, uostamiesčio burlaivių istorija dabar - mūsų palikimas. Laivybos istorikas Dainius Elertas teigia, kad visai be reikalo nuvertiname dabartinės Lietuvos teritorijos jūrinės istorijos puslapius.

Mūsų jūrininkai naujų žemių nėra atradę, tačiau turime istorinių epizodų, kuriais galime didžiuotis, pavyzdžiui, praeityje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karo etmonų vadovaujami laivai net Rygą nuo švedų yra gynę. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus išleistos knygos "Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai" sudarytojo D.Elerto, jūros gyvenimo kasdienybės detalės - ne istorijos vadovėlių formatas, tad įdomiausi faktai dažnai visuomenei būna mažai žinomi.

Dabartinės Lietuvos pakrantėse kadaise skleidėsi visapusė jūrinė kultūra - pirataujančių kuršių laivynas vertė drebėti Gotlando ir Švedijos gyventojus. Abiejų Tautų Respublikos laivai dalyvavo svarbiuose kariniuose jūros mūšiuose, pajūryje buvo išplitęs tarptautinis kontrabandininkų tinklas, kuris ne vieną dešimtmetį vienijo pirklius, pakrantės gyventojus ir jūreivius. Tuo pačiu metu uostamiestyje jūreiviams netrūko viešnamių, su kuriais neįstengė kovoti vietos policija.

XIX amžiuje Klaipėdoje duris atvėrusi navigacijos mokykla, o kiek vėliau mažesnės mokyklos Šventojoje ir Palangoje rodo vietos gyventojų - lietuvininkų, kuršių, žemaičių ir vokiečių - norus tapti jūros burlaivių šturmanais ir kapitonais.

"Klaipėda XIX amžiuje turėjo apie 90 burlaivių. Tad galima įsivaizduoti, kad miesto pakrantėje virė intensyvus gyvenimas. Dangės upėje ir virš senamiesčio namų stogų kyšojo stiebų, rėjų miškas. Driekėsi virvių voratinkliai. Vitės bei Smeltės prieplaukose šurmuliavo krovikai, rūko dervų viryklių kaminai, dundėjo laivų dailidžių plaktukai, skambėjo įkaušusių jūreivių dainos ir moterų juokas", - pajūrio gyvenimą įsivaizdavo D.Elertas. Pasak jo, burlaivių klestėjimo laikais dabartinės Lietuvos pakrantės nebuvo prastesnės už kitų Europos šalių uostamiesčių pakrantes. "Tik reikia atsižvelgti į istorinį kontekstą. Kadaise Klaipėdos laivai plaukiojo su Prūsijos vėliavomis, ir nors jų negalime laikyti lietuviškais, tačiau dabar tai mūsų palikimas, - teigė pašnekovas. - Nors burlaiviai pasaulio vandenyse plaukiojo dar gerokai prieš Kristų, prieš Senovės Egipto laikus, pirmoji žinia apie Klaipėdoje pastatytą jūrinį laivą siekia 1517 metus. Tačiau ir LDK taip pat būta įdomaus, per šimtą metų trukusio jūrinio eksperimento. Palankiai įvertinę Šventosios apylinkių galimybes anglai su valdovo sutikimu įkūrė uostą ir bandė kurti jūrinį miestą - Janmarienburgą. Nežinia, ar dėl prancūzų intrigų, ar dėl konkurentų klaipėdiečių ir rygiečių uosto plėtra sustojo. Iš pradžių anglų sandėlius nusiaubė ginkluoti žemaičiai, o vėliau - atplaukę švedai."

Laivuose kudakavo vištos

Europoje sparčiai augant miestams ir pramonei buvo iškirsti miškai - ėmė trūkti medžiagų laivams statyti. Taip Lietuva su savo miškais, bajorų dvarais ir baudžiauninkų darbu tapo jūrinių valstybių bendrijos laivyno aruodu. Anglų pirklių pastangomis Nemunu plukdoma bei vežimais gabenama mediena, kanapės, linai suko į Klaipėdą. Iš čia parengti stiebai, medžio ruošiniai, lininiai burių audiniai, kanapinės virvės buvo gabenami į kitas šalis. Laivai Klaipėdoje intensyviau pradėti statyti užsimezgus bičiulystei su britais - XVIII amžiuje.

"Kolumbo laivas gal ir ne iš lietuviškos medienos buvo, tačiau kiti į Ameriką plaukioję burlaiviai tikrai galėjo būti iš mūsų ąžuolų", - teigė D.Elertas. Įdomu, kad svarbiausios eksporto iš Klaipėdos prekės XVII amžiuje buvo linai, jų sėmenys ir kanapių sėklos (sudarė 60-90 proc. viso eksporto). Dabar jų ir su žiburiu Lietuvoje nerasi.

Laivais į Europą gabendavo ir lydytus taukus, dažyti skirtas žoles, apynius, žirnius, svogūnus, šviežius ir raugintus kopūstus, vilną ir obuolius, gyvas ožkas, vištas, karves ir arklius. "Įdomių pastebėjimų iš kelionės burlaiviu 1838 metais yra užrašęs žymus Lietuvos geologas Ignas Domeika: "Daugybė vištų, gaidžių, penki gyvi avinai, keliolika ūgtelėjusių paršelių, dar ančių, žąsų ir kalė su trim šuniukais buvo denyje. Vargšai avinai per visą kelionę nerodė nė balso, priešingai, gaidžiai garsiau nei žemyne plyšojo, o nesutariančios vištos net per audrą ir uraganus kudakavo ir pešėsi." Šie gyvi padarai buvo skirti ne parduoti, o šviežiena burlaivio jūrininkų bei keleivių stalui," - pasakojo D.Elertas.

Iš Europos laivai grįždavo su anglimi, druska ir silkėmis. Jei prekių atgal gabendavo mažiau, tekdavo prisikrauti balasto (žvyro, smėlio, akmenų), kad per lengvo laivo vėjai ir audros nepaskandintų. Balastą privalėjo tik nurodytose vietose iškrauti, kad uosto neužterštų. Vėliau šį nereikalingą krovinį panaudodavo pelkėms sausinti, pylimams supilti, uostamiesčio gatvėms grįsti.

Karo žygiai - pagalba Rygai

Pasak D.Elerto, plačiajai visuomenei beveik nežinomi yra Klaipėdos laivų karo žygiai, nors ir tokių būta. Be to, viena iš priežasčių, kodėl po paskutinio Jogailaičio mirties Abiejų Tautų Respublikos valdovu buvo išrinktas prancūzas Henrikas Valua, buvo jo pažadas plėsti laivyną. H.Valua sakė, kad į Dancigą atvyksiąs su 40 laivų ir tęs laivyno formavimą, plės jūrų prekybą.

Lietuvai pajungus Livoniją 1561 metais, LDK etmonai, turėję laivų, atskubėdavo į pagalbą Rygai. "Pavyzdžiui, LDK etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui pavaldūs jūrininkai 1608 metų rudenį Dauguvos upės žiotyse sudegino kelis švedų karo laivus ir privertė pasitraukti gausesnį Švedijos karo laivyną. Tai turbūt buvo pirmas bandymas vandenyje kautis su jūrų laivais, - pasakojo D.Elertas. - Kitų metų vasarą J.K.Chodkevičius, gindamas nuo švedų Dauguvos žiotis, naudojo galeras - patrankomis ginkluotus ilgus irklinius laivus. Rugpjūčio mėnesį etmonas Kristupas II Radvila su galerų laivynu nuo švedų apsiausties gynė Rygą, tačiau švedų apsupties žiedo niekaip nepavyko pralaužti. Ryga pasidavė. Miestas tapo švedų karinio tranzito uostu, iš kurio jų kariuomenė plūdo nepaliaujamu srautu."

Kuršiai piratai

Pasak istoriko, kuršiai buvo pagarsėję piratai, bet savo veikla neišsiskyrė iš Skandinavijos vikingų. Skandinavams šis "verslas" nustojo egzistavęs susidarius valstybėms, o kuršių žemėse šis procesas vėlavo - tad piratavimas pasiekė apogėjų skandinavams aprimus. "Skandinavai baltų pajūrio žemes siaubė nuo VIII amžiaus iki XI-o. Kuršiai ir prūsai, suprantama, nelikdavo skolingi, rengdavo atsakomuosius žygius. Kuršiai net buvo praminti "žiauriąja gentimi", - pasakojo D.Elertas. - Viduramžiais dabartinės Lietuvos ir Latvijos pakrantėje gyvenusi kuršių gentis iki pat XIII amžiaus vertė nerimauti ne tik pirklius, taikius pakrančių gyventojus, bet ir į Livoniją keliavusius piligrimus ir kryžininkus." Kuo baigėsi 1210 metų Rygos vyskupo Alberto piligrimų susidūrimas su kuršiais, aprašė Livonijos kronikininkas Henrikas Latvis: "Vienus piligrimus kuršiai užmušė ietimis, kiti nuskendo, dar kitus sužeidė. Tada kuršiai susirinko užmuštuosius, išrengė juos ir drabužius pasidalijo, pasiėmė ir visa kita, ką rado pas užmuštuosius."

"Piratavimas visais laikais buvo ir yra susijęs su prekybine kontrole jūroje, - sakė pašnekovas. - Dabar dažnai girdime apie piratus prie Afrikos krantų. XVIII amžiaus klaipėdiečius jūreivius Viduržemio jūroje buvo pagrobę Alžyro piratai. Prūsijos valdžia tada pirmąkart susidūrė su tokiu faktu. Diplomatų dėka jūrininkai buvo išgelbėti."

Druskos kontrabanda

Kontrabanda - neatsiejama jūrinio gyvenimo dalis. Kaip teigia D.Elertas, nelegalus prekių gabenimas burlaiviais prasidėjo viduramžiais, ypač klestėjo XVI-XVII amžiais bei XVIII-XIX amžiuose, kai valstybės stengėsi kontroliuoti neapmokestintus ir nepageidaujamus krovinius. Todėl buvo įvesti prekių įvežimo ir išvežimo jūra apribojimai.

"Pirmieji kontrabandininkai Lietuvos pakrantėse buvo viduramžių pirkliai krikščionys, - teigė D.Elertas. - Nors Romos popiežius buvo uždraudęs prekiauti su pagonybę išpažįstančiais baltais (taip ketinta juos izoliuoti ir priversti greičiau priimti krikščionybę), atsirasdavo kontrabandininkų, kurie atveždavo draudžiamų ir strategiškai labai svarbių prekių - geležies ir druskos. Be geležies nebuvo galima pasigaminti ginklų, o be jų nepasipriešinsi užpuolikams. Be druskos neįmanoma paruošti negendančių mėsos atsargų. Ginklų, geležies ir druskos prekyba įgijo ideologinės ir politinės kontrabandos pobūdį. Kadangi draudžiančias bules popiežius išleisdavo gana dažnai, galima spėti, kad draudimo nebuvo paisoma, viską nusverdavo ekonominiai interesai."

Kaip pasakojo istorikas, 1723 metais Prūsija, įsigijusi Magdeburgo hercogystę su druskos kasyklomis, uždraudė prekybą importine druska. O Žemaitijos gyventojai jau buvo pamėgę jūra atgabenamą stambią ispanišką druską, kuri geriau tiko jautienai sūdyti (tokią jautieną parduodavo anglų laivų įguloms maitinti, tai buvo pagrindinis jūreivių maistas). Tad netrukus Klaipėdos apylinkėse naktimis iš burlaivių į valtis imta perkrauti kontrabandinę druską.

"Kai Prūsija priverstinai 1807-1812 metais tapo Prancūzijos sąjungininke, įsigaliojo draudimas prekiauti angliškomis prekėmis, - pasakojo D.Elertas. - Tačiau XIX amžiuje pajūrio gyventojai kontrabandą laikė pavojinga, rizikinga, bet ne amoralia veikla."

Žmoną rado Anglijoje

Pasak D.Elerto, knygoje pateikusio daug įdomybių iš XIX amžiaus klaipėdiečių burlaivio "Mary Jane" gyvenimo, jaunos kapitonų žmonos dažnai plaukdavo kartu. Pagarbą moterims rodė ir dažnai moteriški laivų vardai.

Įdomi istorija yra susijusi su "Mary Jane" laivu. "Kartą klaipėdietis kapitonas Jochanas Gotliebas Schultzas dėl prasidėjusio atoslūgio negalėjo pasiekti vieno Anglijos uosto, - pasakojo D.Elertas. - Jis nusprendė valtele nusiirti iki kranto, tačiau kelią buvo užstojęs anglų laivas. Kadangi niekas jam neatsiliepė, priplaukęs nusprendė pereiti to laivo deniu, nors be kapitono leidimo tai laikoma dideliu etiketo pažeidimu. Taip pasielgęs J.G.Schultzas greit gavo kumščiu į galvą ir pliumptelėjo į vandenį. Tačiau anglui vis dėlto parūpo, ką tokį jis nubloškė nuo denio. Ištraukė ir išsiaiškino, kad abu yra skirtingų laivų kapitonai. Klaipėdietis pasiliko Anglijoje žiemoti. Jį apkumščiavęs anglas pakvietė į svečius. Viešnagės metu J.G.Schultzas susipažino su jo dukra Mary Jane. Tėvui pritarus pavasarį buvo paskelbtos sužadėtuvės, ir jaunieji netrukus išplaukė į Klaipėdą. Mylimos žmonos garbei J.G.Schultzas vėliau savo laivą pavadino "Mary Jane".

Klaipėdoje - anglų manieros

Pasak D.Elerto, kumščiai ir šiurkštus elgesys buvo įprasti dalykai jūreivių gyvenime. "Tai ypač buvo populiaru su jūra susijusių anglų buityje. Grubumas persidavė ir anglus mėgusiems klaipėdiečiams, - teigia istorikas. - Keliautojas Gottfriedas Piteris Rauschnikas-Rosenwallis, 1819 metais apsilankęs Klaipėdoje, rašė: "Jeigu koks rusas ar vokietis ruošiasi važiuoti į Angliją, jam praverstų kurį laiką pabūti Memelyje, čia jis priprastų prie anglų papročių ir manierų, kiekvienam ne anglui iš pradžių tiesiog bjauriai atrodančių. Klaipėdiečiai, prekiaujantys išimtinai beveik vien su britais, taip pamėgę šios salos gyventojų papročius, kad mėgdžioja juos kiekviena proga, kartais net iki juokingumo. Kalbama vien tik angliškai, valgoma, geriama, žaidžiama anglų maniera. Net ir elgiasi jie lygiai taip pat grubiai ir nesvetingai, kaip ir anglai."

Kaip Memelis vyrus gadino

Pasak laivybos istoriko, krantą pasiekę jūreiviai mėgdavo užsimiršti moterų glėbyje. 1827 metais visi Klaipėdos viešnamiai buvo perkelti į Vitės priemiestį, 1830 metais čia veikė 8 viešnamiai su 78 merginomis. Būta ir nelegalių. Amsterdamo jūrininkai sakydavo: "Jei nori sugadinti sūnų, siųsk jį į Memelį."

Vienas keliautojas taip yra aprašęs Klaipėdos Vitę: "Čia gyvena tautos atmatos. Tas, kuris nori būti apvogtas ar paaukoti savo gyvybę ir savo sveikatą, užmezga čia pažintis ir lanko purvinus kabokus. Visą priemiestį namas prie namo sudaro viešnamiai, kurie, tiesa, skirti tik matrosams. Policija čia, kaip ir visoje Klaipėdoje, yra apgailėtina, o apie mediciną nėra ko nė galvoti. Kas nori išvysti žmones kaip gyvulius, tas ateina čionai ir pasistengia aplankyti šias išsigimusios žmonijos irštvas."

Keliautojas G.P.Rauschnikas-Rosenwallis Klaipėdos jūreivius yra apibūdinęs taip: "Jie, kaip ir stichija, kurioje jie praleidžia beveik visą savo gyvenimą, yra laukiniai ir nesutramdomi, ypač tuo išsiskiria anglai, čia sudarantys daugumą. Beveik visi be išimties laiką praleidžia Klaipėdos priemiestyje, Vitėje, eikvodami savo turtą ištvirkavimui."

Kaip pasakojo D.Elertas, užsibuvusius viešnamiuose jūreivius nelengva net kapitonams būdavo prisišaukti atgal į laivą. "Tam buvo net įkurta speciali tarnyba. Galingas augalotas vyras, muštynių virtuozas, buvo skiriamas "ferboteriu", - remdamasis keliautojų istoriniais užrašais pasakojo D.Elertas. - Jis buvo įdarbinamas nepaklusniems jūreiviams atgal į laivus suvaryti. Gavęs kapitono pranešimą apie neklaužadą, "ferboteris" eidavo ir tikrindavo kiekvieną viešnamį. Radęs ieškomą jūreivį didžiuliu botagu plakdavo tol, kol šis negalėdavo priešintis ir nualpdavo. Prieš "ferboterį" jokia byla nebūdavo keliama, nebent jūreivį užplakdavo mirtinai. Bet ir tokiu atveju būdavo lengvai išteisinamas."

Burlaivių kapitonai, kaip teigia laivybos istorikas, puoselėjo kitokias nei paprasti jūreiviai tradicijas. Kol būdavo krante, jie kasdien 6 valandą po pietų rinkdavosi puošniose, paveikslais nukabinėtose savo "knaipėse". Ši valanda buvo vadinama grogo valanda. "Iš burlaivių laikų ataidi ir Klaipėdos jūrininkų grogo receptas: "Romo - būtinai, cukraus - galima, vandens - nereikia," - pasakojo D.Elertas.

Klaipėdos depresija

Didžioji Klaipėdos depresija susijusi su prasidėjusia garlaivių epocha. "Kol nebuvo motorinių laivų, garlaivių, norintieji leistis į jūros platybes turėjo rinktis bures ar irklus, - pasakojo D.Elertas. - Burės, žinoma, patogiau. Tad burlaiviai populiarūs buvo gana ilgai. Juos garlaiviai pradėjo lenkti tik nuo XIX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio. Aštuntajame dešimtmetyje ir visai pralenkė. Viena iš Klaipėdos pirklių tragedijų - jie nespėjo persiorientuoti. Kadangi pereinamasis prie garlaivių laikotarpis truko gana ilgai, jo metu smarkiai krito burlaivių kainos. Klaipėdiečiai jų gana daug prisipirko ir bankrutavo. Burlaivių jau niekam nereikėjo. Šis smūgis mieste buvo jaučiamas gal dešimt metų. Darbo neteko daugybė žmonių - išnyko laivavirvių, burių siuvėjų, laivavinių kalėjų amatai.

Istorijos likučiai

"Kaip atrodė tie gražuoliai burlaiviai ir XVIII-XIX amžių uosto siluetas, buvo galima susidaryti įspūdį pernai per Jūros šventę, kai į Klaipėdą užsuko didžiųjų burlaivių regata, - pasakojo D.Elertas. - Šiuo metu Lietuva originalių senųjų didžiųjų burlaivių neturi. Uostamiesčio centre, Dangės upėje, stovi vienintelis, burių nebeišskleidžiantis "Meridianas". Šis 1949 metais Suomijoje pastatytas laivas kaip karo išmoka buvo perduotas Sovietų Sąjungai. Jame praktiką atlikdavo pokario Klaipėdos ir Liepojos jūreivystės mokyklų kursantai. Vėliau burlaivis buvo paverstas restoranu ir Dangėje rymo jau 30 metų. Dar vieną didesnį jūrinį burlaivį "Brabander" turi Klaipėdos universitetas. Tačiau jis - jau naujos epochos (pastatytas 1977-aisiais, renovuotas 1995 metais). Šis grakštus laivas modernumu pranoksta senuosius."

Komentarai (4)