Turino drobulė daugiau kaip šimtą metų buvo Tamplierių ordino nuosavybė ir riteriai tamplieriai garbino šią šventenybę, saugodami ją nuo pašalinių akių. Tamplierių priešininkai klydo manydami, kad ordinas slapta garbino pagoniškus stabus. Apie tai rašo Vatikano slaptųjų archyvų istorikė Barbara Frale savaitraštyje „L'Osservatore Romano“.

Kaip įrodymą B. Frale pateikia anksčiau negirdėtą prancūzų riterio Arnaut Sabbatier, kuris prisijungė prie ordino 1287 m., liudijimą. Viena iš įšventinimo apeigų vyko slaptoje vietoje, į kurią galėjo patekti tik ordino nariai.

Ten naujokui parodė ilgą drobulę, kurioje matėsi žmogaus kūno atspaudas.

A. Sabbatier turėjo tris kartus pabučiuoti drobulėje matomus pėdų atspaudus. B. Frale primena, kad tamplieriai buvo kaltinami tuo, jog garbino Bafometą, kažkokią barzdotą būtybę. B. Frale įsitikinusi, jog riteriai garbino Kristaus atvaizdą drobulėje.

Istorinių įrašų duomenimis, drobulė dingo 1204 m. per Konstantinopolio užėmimą. B. Frale mano, jog būtent tuomet drobulė pateko į tamplierių rankas, kurie suskubo ją paslėpti nuo eretikų.

Per visą XIII a. ir pirmąją XIV a. pusę buvo nežinoma, kur yra drobulė. 1353 m. ji buvo parodyta Lirėjaus miesto (Prancūzija) bažnyčioje.

Drobulė tuo metu priklausė tamplieriaus Geoffroi de Charny, kuris buvo sudegintas ant laužo kartu su Jacques’u de Molay – paskutiniu didžiuoju tamplierių ordino magistru, palikuonims.

Prieš kelerius metus Barbara Frale rado vadinamąjį Chinono sąrašą – tamplierių apklausų protokolus. Paskelbus šį dokumentą paaiškėjo, kad tamplieriai nebuvo kaltinami dėl erezijos, o dėl „praktiškesnių“ nuodėmių, pavyzdžiui, gobšumo.

Turino drobulės autentiškumu buvo daugybę kartų abejojama, ir Vatikanas neturi oficialios pozicijos šiuo klausimu, tačiau Šventasis sostas pripažįsta ją kaip svarų įrodymą apie žmogiškąsias kančias ir nedraudžia rodyti jos tikintiesiems. Žmonėms drobulė rodoma gana retai, nes medžiaga labai trapi.

Artimiausiu metu viešai ji bus rodoma 2010 m.

Komentarai (13)