Nuostabioji dalelė: kaip aksionai galėtų išspręsti ne tik tamsiosios materijos problemą

Įdomus ir kokybiškas straipsnis, ačiū.

Visada buvau skeptiškas dėl tų tamsiųjų materijų ir energijų. Pirma mintis - kad kažko dar nežinom ir standartinis modelis nepilnas. Aišku, buvo labai "kūl" kažkam sugalvoti tas materijas ar energijas, bet man jos pasirodė kažkokios labai jau dirbtinės. Jei aksionai iš tiesų paaiškina daug "problemiškų klausimų" ir natūraliai įsipaišo į dabartinę fiziką, tai labai tikėtina, kad jie yra.

Tokie žodžiai technologijos.lt adresu seniai beskambėjo Išties įdomus straipsnis, kažkaip aksionai tikrai nukišti į šešėlį popmoksle buvo. Man atrodo, kažkada 80-90-ais skaičiau kažką apie juos, tikriausiai kaip minima, vėl kažkoks susidomėjimas buvo kilęs. O paskui jie kaip tokia fantastinė idėja sklaidė.

Na, kol aksionai neatrasti, tai turbūt nėra didelio skirtumo, ar patiriamą reiškinį pavadinsi tamsiąja materija, ar aksionais, nes abu variantai tik teoriškai nuspėjami. Kaip suprantu, jie nėra nuspėjami matematiniais paskaičiavimais, kaip juodosios skylės, o tiesiog sumąstyta teorija. Aš galiu pasiūlyti alternatyvią šių anomalijų (galaktikų sukimosi, spartėjančio plėtimosi, hablo įtampos ir tt) paaiškinimo teoriją: mes gyvename simuliacijoje ir šios anomalijos vyksta dėl kelių priežasčių: programavimo klaidos, skaičiavimo resursų ribos, arba kūrėjo specialiai palikti neatitikimai, kad būtų ko ieškoti. Yra ir dar vienas variantas - konkreti anomalijų priežastis dar neegzistuoja, o atsiras tik kažkokiu konkretaus atradimo metu. Ir mėnulis neegzistavo, kol jo niekas nebuvo matęs. Kaip elektronas neegzistuoja dalelės pavidalu iki kol jo niekas neima stebėti.

Mėnulis gerokai per didelis, kad jam galiotų kvantinės mechanikos dėsniai. Jo sukeliama dekoherencija egzistuoja, nepriklausomai nuo stebėtojo egzistavimo.

Laikantis suvokiamų šios realybės dėsnių Jūs esate teisus. Tačiau jei sutiksime su simuliacijos teorija, galimas toks variantas, kad Mėnulio dekoherencija (ar turėjote omenyje gravitacinį poveikį?) egzistuoja, o pats Mėnulis - ne.

Keistokai atrodo bandymas susieti aksionus tiek su DM tiek su DE. Nezinoma, dar tikrai kas slepiasi uz siu teoriju, bet is esmes DM veikia kaip gravitacija ir gal netgi teisingesnis pavadinimas butu dark gravity, kai tuo tarpu DE veikia kaip antigravitacija. Tad man priestaringai skamba, jog ta pati dalele galetu but atsakinga uz dvi priesingas jegas. Simuliacijos teorija mano manymu, turi nemazu kontraargumentu. 1 galioja toks pats kaip ir dievui. Didesne tikimybe, kad visata atsirado is niekur ar kad pirma atsirado dievas ir po to sukure visata? T.y. grandinej atsiranda papildomas nieko nereiskiantis demuo. Taip ir su simuliacija. Ivedus ja, nedinsgta klausimas,kaip atsirado simuliacijos kurejai.

Ar galetumėte išsamiau paaiškinti šiuos kontraargumentus? Nes mano supratimu, papildomas dėmuo grandinėje (kuri gali būti begalinė) nei patvirtina, nei paneigia simuliacijos teorijos. Kol nėra supratimo apie visatos atsiradimą, tol bet kokia teorija galima.

Tai zinoma, kad nei paneigia nei patvirtina 100proc. Tiesiog didesne tikimybe, kad paprastesnis atsakymas teisingas. Simuliacijos teorija neatsako, apie visa ko pradzia, tik dar labiau komplikuoja,nes tada laisvai gali but, kad simuliuojamieji, pasiekia toki taska, kad gali sukurt savo simuliacija ir taip gali test kiek nori. Infinite matrioska.

Būtent tai ir turėjau omenyje minėdamas begalinę grandinę. Tiesą sakant, manau, kad tai tiesiog neišvengiamybė simuliacijos teorijoje, tad nematau tame nieko komplikuoto. O dėl paprastumo... Nemanau, kad DM, DE, BH, aksionai ir kvantinė mechanika yra paprastesnis atsakymas už simuliacijos teoriją. Tad, remiantis Jūsų paties teiginiu, simuliacijos teorija visai tikėtina, nes yra pats paprasčiausias realybės paaiškinimas.

Ne taip jau keista, kai pagalvoji. Maždaug kaip magneto šiaurinis ir pietinis polius taip ir gravitacija bei antigravitacija. Magnetiniai monopoliai (bent kai paskutinį kartą tikrinau) neegzistuoja, taip ir aksionai (tiksliau, turbūt jų laukas) galėtų būti tokie dipoliai. Štai infliacijai paaiškinti visai tiktų, manau. Gravitacija yra labai silpna jėga, tuo labiau pasireiškianti, kuo mažesnis atstumas, antigravitacija tuo tarpu pasireiškia tik labai dideliu atstumu. Man atrodo tokios mažos masės aksionas visai galėtų šias pareigas užimti. Gal aksionas ir yra tas ieškomas gravitonas?

Ne, turėjau omenyje dekoherenciją, kaip kvantinės mechanikos veiksnį. Simuliacijos teorija nelabai mokslinė, nes jos negalima įrodyti, nei paneigti.

Kaip Punktyras paminejo, simuliacijos teorijos neina ekspermentiskai patikrint, skirtingai nei tavo paminetu. BH, kvantine mechanika egzistuoja 100proc. Del kitu, mes bent jau matom poveiki aplinkai, fizikos desniams. Tuo tarpu glicu matricoj kaip ir nepastebim, del ko bent jau butu maziausia uzuomena, kad simuliacijos teorija nera tik proto manksta. Siuo metu simuliacijos teorija yra tam paciam lygi kaip ir dievas. T.y non falsifiable hipoteze. Punktyras bet kaip ir teigi, kad aksionai turetu turet elektromagnetines savybes, jei teisingai supratau tavo minti. Tokiu atveju turetu saveikaut su iprasta materija. Siuo metu teigiama, kad DM saveikauja su iprasta materija tik per gravitacija.

Ne, panašumą į magnetus pateikiau tik kaip palyginimą, ir kad aksionai galėtų būti atsakingi ne tik už tamsiąją materiją, kuri traukia, bet ir už tamsiąją energiją, kuri stumia.

Tiesa, objektyviai tiesiogiai įrodyti simuliacijos teorijos turbūt nepavyks. Tikriausiai galima atrasti netiesioginių įrodymų, bet jie, deja, gali būti interpretuojami nevienareikšmiškai. Vienintelis tiesioginis simuliacijos teorijos įrodymas gali būti tik subjektyvus, bet tai jau išeitų už mokslo ribų. Aišku, tokius subjektyvius potyrius visada galima aprašyti kaip dar vieną psichinį sutrikimą, bet tai nebūtinai tiesa.