Būtis, IV d. Ar Visatoje mes vieni?

Jei jau toks protingas, tai gal pats argumentuotai atsakysi i sita klausima? Nebutina iskarto ant autoriaus stumti, nujauciu, kad pats ne puses tokio straipsnio neparasitum. Man sita serija straipsniu visai patiko. Duoda apie ka pamastyti.

Jei kromanjoniečiai nebūtų išpjovę neandartaliečių, tai būtume ne vieni. Jei bus atrasta sumani gyvybė kažkur kitur ir net jei žmonės sugalvos, kaip keliauti greičiau už šviesą, viskas galiausiai turėtų baigtis taip pat kaip su neandrataliečiais...

keista, kad autorius taip liūdnai užbaigė: "Labiausiai tikėtina, kad to mes niekada ir nesužinosime. Net jei Žemė nėra vienintelė planeta Visatoje, kurioje egzistuoja protaujanti gyvybė, panašu, jog mūsų lemtis yra gyventi žinant apie tokią galimybę, tačiau širdyje nešiojantis nuojautą, jog ji niekada netaps realybe. Ar tik ne iš čia to egzistencinio nerimo šaknys?.. Kaip niekada? Labai greitai brangieji sužinosime, kiekvienas po savo mirties sužinosime...

Is kur zinai, kad po mirties suzinosime? Negi jau buvai mires? Ne taip cia paprasta viskas man atrodo.