Pasirodo, žaibai gali piltis ne tik iš audros debesų. Profesionalus fotografas Martinas Rietze‘as turi aistrą fotografuoti stichijas per patį jų šėlsmą. Save laikantis „ugnikalnių medžiotoju“, prieš mėnesį neatsispyrė pagundai nuvykti į Japoniją, kur iš visai arti stebėjo ir fotografavo Sakuradžimos (Sakurajima) ugnikalnio išsiveržimą. Iš ten parsivežė nepakartojamo grožio šios gamtos stichijos nuotraukų.

Vokietis Martinas Rietze‘as – bebaimis žmogus, dėl puikių kadrų nebijantis pažvelgti stichijai „tiesiai į akis“, net jei ta stichija – karštos lavos srautus bepilantis, aitriais sieros garais alsuojantis ir į dangų juodus pelenų kamuolius spjaudantis bei sunkiais akmenimis besisvaidantis ugnikalnis. Japonijos pietuose esančioje Sakuradžimos saloje 1914 metais pirmą kartą išsiveržęs ir iki šiol buvęs aktyvus ugnikalnis sausio pabaigoje išsiveržė dar kartą. Bet prieš tai Martinas pasistengė „atsirasti laiku ir reikiamoje vietoje“.

Kaip Martinas Rietze‘as rašo savame tinklapyje, po keletą valandų trukusios tylos ugnikalnio viršus staiga sugriaudėjo ir pasipylė gausus žaibų lietus. Per 20 sekundžių trukusią pragarišką audrą, kurios metu ugnikalnis svaidėsi žaibų išlydžių nutviekstais pavojingas bombas primenančiais lavos gabalais, fotografas spėjo prifotografuoti daugybę nuotraukų.

„Užsidėjęs ant galvos šalmą, užsimovęs gerai paruoštą dujokaukę bei apsirengęs specialiais drabužiais gali stovėti vos kelių metrų atstumu nuo verdančios lavos ežerų. Tokios patirties nepamirši visą gyvenimą“, – kalbėjo Rietze‘as duodamas interviu vienam žurnalui.

Tokia rizika atsipirko: šį pirmadienį, t. y. kovo 11 d. vieną iš Rietze‘o nuotraukų NASA išrinko geriausia dienos nuotrauka.

Patys mokslininkai tokio reiškinio kaip vulkaniniai žaibai tikrųjų priežasčių kol kas gerai nežino. (Lygiai kaip ne viską žino ir apie įprastuose audros debesyse vykstančius žaibus lemiančius reiškinius.)

Po nuotrauka, kurią paskelbė savo tinklapyje NASA, yra pateiktas komentaras, kuriame paaiškintos tokių žaibų priežastys. Pagal vieną iš versijų, vulkano išsiveržimo metu į orą išmetami magmos burbulai būna įsielektrinę. Judėdami jie sukuria skirtingais krūviais įelektrintas sritis, tarp kurių ir vyksta elektros iškrovos. Pagal kitą hipotezę, išmetamos medžiagos dalelės (dulkės) patiria tarpusavio susidūrimus, dėl kurių irgi įsielektrina skirtingais krūviais. Įvyksta šių krūvių išlydžiai.

Neseniai mokslininkai nustatė dviejų rūšių vulkaninius žaibus. Vienos rūšies žaibai formuojasi prie kraterio kraštų, o kitos – pelenų debesyje. Abiejų rūšių žaibų prigimtis visiškai skirtinga.

Prie kraterio krašto atsirandančius žaibus lemia magmoje vykstantys elektriniai procesai. Pelenų debesys žaibuoja, kai temperatūra juose nukrenta žemiau -20° C. Esant tokiai temperatūrai peršaldyto vandens lašeliuose susidaro elektros krūviai.

Siūlome pasižiūrėti keletą puikių Martino Rietze‘o padarytų žaibuojančio Sakuradžimos ugnikalnio nuotraukų:

Komentarai (0)