Akis – ne toks jau ir idealiai lygaus paviršiaus burbuliukas, kaip norėtųsi įsivaizduoti. Į akį įsižiūrėjus iš arčiau, akis veikiau panaši į užgesusio ugnikalnio kraterį, kurį supa įvairiaspalviai rainelės šlaitai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Rainelėmis vadinamos apskritimo formos akies struktūros mūsų akims ne tik suteikia spalvą, bet ir reguliuoja vyzdžių skersmenį, nuo kurio priklauso, kiek šviesos pasieks akies tinklainę.
Šių makrookuliarinių fotografijų – 36-erių metų armėnų fizikos mokytojas Surenas Manvelijanas (Suren Manvelyan), prisikalbinęs savo draugus, kolegas ir mokinius dalyvauti neįprastoje fotosesijoje, kurioje buvo įamžinti jų regos organai.
„Dabar labai madinga ir įprasta iš arti fotografuoti vabzdžius, augalus. O ar kas mėgino padaryti akies makrofotografijų? – klausia S. Manvelijanas. – Atvirai pasakius, tokių rezultatų nesitikėjau. Nežinojau, kad akis iš arčiau atrodys tokia sudėtinga. Kasdien matome šimtus akių ir nė nesusimąstome, kokie nuostabūs iš tiesų yra šie gamtos kūriniai, taip primenantys neatrastas planetas.“
Akies rainelės spalvų būna visokiausių: žalių, mėlynų, žydrų, pilkų, rudų, rečiau – gelsvų, gintarinių spalvų ir atspalvių. Fotografijos mėgėjo nuotraukose aiškiai matyti pigmento turinti priekinis fibrovaskularinis audinys (angl. – „stroma“). Po juo slūgso pigmentinis epitelio ląstelių sluoksnis, o visą struktūrą jungia raumenų skaidulos, kontroliuojančios vyzdžio spindį.
Rainelė dalijama į dvi pagrindines sritis. Vyzdinė sritis yra vidinis regionas, kurio pakraštys formuoja vyzdžio kraštinę. Ciliarine sritimi (angl. – „ciliary zone“) vadinama likusioji rainelės dalis, siekianti ciliarinį akies kūną.
Kaip šių kadrų autorius fotografavo šiuos sielos langų peizažus?
„Paslaptis“, - šypsosi nuo 16 m. fotografuojantis, o dabar “Yerevan Magazine” dirbantis fotografijos entuziaztas.