Žmonijos istorijoje būta išties universalių genijų, sugebėjusių pasižymėti net keliose skirtingose srityse. Tokiais žmonėmis laikomi garsieji italų Renesanso veikėjai Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci), Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti) bei vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrėjų Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin). Į šią kompaniją galime drąsiai įrašyti ir vieną iškiliausių Rusijos protų – universalųjį XVIII amžiaus mokslininką, menininką bei kultūros veikėją Michailą Vasiljevičių Lomonosovą (Михаи́л Васи́льевич Ломоно́сов).

Šis žmogus į naują lygmenį iškėlė Rusijos mokslo gyvenimą, įkūrė Maskvos universitetą, reikšmingai papildė fizikos, chemijos, geologijos, astronomijos, geografijos mokslų žinias, sukūrė literatūrinę rusų kalbą ir paliko puikios poezijos bei dailės kūrybos pavyzdžių.

Michailas Lomonosovas – pats tikriausias Švietimo epochos vaikas. Jis nuo pat mažens buvo ištroškęs žinių, aktyviai domėjosi itin plačiu pažinimo sričių spektru, o visus pasaulio reiškinius aiškino žemiškais, racionaliu protu suprantamais ir empiriniais faktais patikrinamais dėsniais. Panašiai kaip ir daugelis kitų Švietimo epochos mąstytojų, tokių kaip Volteras (Voltaire) ar Tomas Peinas (Thomas Paine), Lomonosovas savo religinėmis pažiūromis buvo deistas. Jis tikėjo dievybės egzistavimu, tačiau nemanė, kad Dievas ar kitokia antgamtinė jėga tiesiogiai lemia pasaulio raidą, nepripažino religijos autoriteto, jos metafizinių tvirtinimų ir siūlė vadovautis protu bei logika. Šis mokslininkas veikė motyvuojamas patriotinių jausmų. Jis buvo užsispyręs, ryžtingo būdo, pasižymėjo universaliais gabumais ir neretai įsitraukdavo į konfliktus.

Žinių ištroškęs jaunuolis

Michailas Vasiljevičius Lomonosovas gimė 1711 metais Denisovkos kaime (mokslininko garbei dabar ši gyvenvietė vadinama Lomonosovo vardu), įsikūrusiame tolimoje Rusijos Šiaurėje, Archangelsko gubernijoje, netoli Baltosios jūros. Pati gamta miškais ir pelkėmis šį regioną tarsi atskyrė nuo likusios šalies dalies. Jo nepalietė nei mongolų-totorių užkariavimai, nei vergiška baudžiavinė sistema, dominavusi Rusijoje. Be to, Baltosios jūros pakrantė buvo puiki vieta kontaktams su užsienio pirkliais, per kuriuos prekės iš Vakarų Europos pasiekdavo Rusiją. Šio regiono vietiniai, nors ir vertęsi valstietišku ūkiu, dėl minėtųjų priežasčių buvo daug toliau pažengę ir kur kas labiau nepriklausomi nuo šalies režimo nei gyvenusieji į Pietus nuo jų.

Mokslininko tėvas Visilijus Dorofėjevičius Lomonosovas buvo pasiturintis valstietis ir žvejys, taip pat turėjęs nuosavą laivą ir vertęsis prekyba. Nuo tada, kai Michailui suėjo dešimt metų, tėvas jį pasiimdavo į savo verslo keliones bei žvejybą. Nors ir nekamuojama materialinių sunkumų, Michailo vaikystė nebuvo itin šviesi ir laiminga. Dar būnant vaiku, mirė motina. Būsimojo mokslininko tėvas vedė antrą kartą, tačiau pasaulį anksti paliko ir antroji žmona. Trečioji ir paskutinė Vasilijaus nuotaka – Michailo pamotė Irina – nemėgo šio jaunuolio, jautė jam priešiškumą ir laikė jį tinginiu.

Nepasotinamas Michailo Lomonosovo žinių troškimas bei polinkis intelektualinei veiklai išryškėjo dar vaikystėje. Anksti išmokęs skaityti, jis tiesiog negalėjo atsitraukti nuo knygų ir skyrė skaitymui savo visą laisvą laiką. Kadangi vaikystėje lavinosi pas kaimo diakoną, beveik visi tekstai, prie kurių jis turėjo priėjimą, buvo religinio pobūdžio. Kiek vėliau, būdamas paauglys, jis buvo supažindintas su Smotrickio „Gramatika“ bei Magnickio „Aritmetika“. Šios knygos padarė jaunuoliui nemažą įtaką – jos paskatino Michailą siekti tolesnio išsilavinimo ir nulėmė pagrindinius jo intelektualinius prioritetus – tiksliuosius mokslus bei kalbos meną.

Knygos, kurias Michailas gavo skaityti, gyvendamas savo gimtajame kaime, jaunojo genijaus smalsumą patenkino tik trumpam. Jaunuolis savo gabumais greitai pralenkė visus bendraamžius, o knygų turinį išmoko beveik atmintinai. Supratęs, kad Denisovkoje norimo išsilavinimo niekaip negaus, jis pasiryžo keliauti į Maskvą. Michailo tėvas skeptiškai žvelgė į jam neįprastus sūnaus užmojus. Stengdamasis sutrukdyti sūnaus išvykai, jis suorganizavo savo atžalai vestuves. Apsimetęs sergančiu, Lomonosovas nuo vedybų išsisuko.

Galiausiai 1730 metais, būdamas 19 metų, Michailas Lomonosovas paliko gimtąjį kraštą ir iškeliavo studijuoti į Maskvą. Po tris mėnesius trukusios kelionės pėsčiomis, Maskvą jis pasiekė kitų metų pradžioje. Į Slavų, Graikų ir Lotynų akademiją jaunuolis buvo priimtas, kuomet sumelavo apie savo kilmę – prisistatė šventiko sūnumi. Po kelių metų išaiškėjus šiai melagystei, Michailas tik per plauką nebuvo išmestas iš akademijos.

Įžengimas į mokslo pasaulį

Kelis metus trukusių studijų Maskvoje metu Michailo Lomonosovo gyvenimas nebuvo lengvas. Jam reikėjo išgyventi vos už tris kapeikas per dieną. Už šią sumą, kaip pats vėliau teigė viename laiške, jis tegalėjo nusipirkti juodos duonos, giros ir popieriaus studijoms. Tačiau moksluose Michailas pademonstravo sparčią pažangą. Po trijų metų, praleistų Maskvoje, jis išvyko studijuoti į Kijevo akademiją. Greitai nusivylęs mokslo lygiu šioje įstaigoje, jis sugrįžo tęsti studijas į Maskvą. Gerokai aplenkęs savo bendramokslius, Lomonosovas per penkis metus išėjo dvylikos metų kursą. Studijas būsimasis mokslininkas 1735 metais pratęsė Sankt Peterburgo akademijoje, kurioje buvo apdovanotas stipendija. Šių studijų metu jis buvo supažindintas su Europos kultūra, istorija, filosofija, retorika, įgijo lotynų, graikų ir ukrainiečių kalbų žinių.

Tikrasis Michailo Lomonosovo žygis į mokslo pasaulį prasidėjo 1736 metais, kuomet šis išvyko į Vokietiją studijuoti chemijos ir metalurgijos. Gyvendamas Vokietijoje, jis studijavo Marburgo universitete bei Freiburgo akademijoje. Ten Lomonosovas įgijo plačias gamtos mokslų žinias, taip pat studijavo vokiečių, prancūzų ir italų kalbas bei susipažino su to meto Europos literatūra.

Marburgo universitetas buvo viena pažangiausių mokslinių institucijų to meto Europoje. Išmokęs vokiečių kalbą, Michailas Lomonosovas šioje įstaigoje ėmė klausytis iškilaus vokiečių filosofo Kristijano Volfo (Christian Freiherr von Wolff) paskaitų. Volfas universitete dėstė net 16 dalykų – nuo optikos iki filosofijos. Tiek kaip mąstytojas, tiek kaip mokslo kuratorius, Michailo karjerai jis padarė didžiulę įtaką.

Lomonosovas šiuo laikotarpiu susidomėjo mineralogija ir atrado fenomeną, dabar vadinamą parageneze. Jis pastebėjo, kad tam tikros skirtingų mineralų bei uolienų grupės susidaro Žemės plutoje nuosekliais etapais. Mokslininkas suprato, kad tam tikrų mineralų radimas gali būti kitų konkrečių mineralų buvimo toje pat vietoje indikatorius. Lomonosovas atliko cheminę mineralų analizę, nustatė bei įrodė organinę durpių, anglių, naftos ir gintaro kilmę.

Studijų Vokietijoje metu taip pat išryškėjo Michailo meilė kalbos menui. Jis ėmė rašyti poeziją, kūrė harmoninius skiemenų sąskambius, domėjosi gramatika ir nutarė paruošti literatūrinės rusų kalbos pagrindus. Svetur gyvendamas mokslininkas suvokė, kad Rusija buvo atsilikusi nuo Europos daugyje sričių, todėl pasiryžo pats padėti pamatus intelektualinei Rusijos kultūrai, mokslui ir literatūrai.

1740 metais Lomonosovas vedė buvusio Marburgo miesto tarybos nario dukterį Elizabeth Zilch. Jaunavedžiai bijojo, kad valdžia gali nepritarti santuokai su užsieniečiu, todėl pirmus kelis metus savo jungtuves laikė paslaptyje. Nors Michailas Lomonosovas buvo puikus mokslininkas, buityje jis elgėsi nepraktiškai. Gyvendamas iš menkos ir nereguliarios pašalpos, kone visus pinigus jis išleisdavo knygoms. Tapus vis sunkiau išlaikyti šeimą, mokslininkas 1741 metais nusprendė sugrįžti į Rusiją ir kitų metų pradžioje tapo fizikos adjunktu Sankt Perterburgo mokslų akademijoje. Dar po kelių metų prie savo vyro prisijungė ir į Rusiją atvykusi žmona Elizabet.

Marburgo universiteto, kuriame kelis metus praleido šis didis rusų mokslininkas, memorialinėje lentoje buvo iškalti Michailo Lomonosovo žodžiai:

„Visur ir visada studijuok tai, kas didžiausia ir nuostabiausia, nors pasauliui nežinoma“.

Akademinė veikla Rusijoje

Michailas Lomonosovas, Vokietijoje įgijęs daug žinių ir vertingos patirties, nusprendė pritaikyti jas Rusijoje ir įnešti naujovių į stagnacijos sukaustytą savo gimtosios šalies mokslinį bei akademinį gyvenimą. Rusijoje mokslininkas ne tik tęsė savo tyrimus metalurgijos ir rūdos kasybos srityje, bet stengėsi paveikti pačią Sankt Peterburgo mokslų akademijos politiką.

Rusijos mokslas XVIII amžiaus viduryje laikėsi daugiausiai užsienio specialistų dėka. Michailas Lomonosovas siekė tai pakeisti ir sustiprinti pačių rusų indėlį, tačiau jam kelią pastojo Sankt Peterburgo akademijos vadovas Ivanas Danielis Šumacheris (Ива́н Дани́лович Шума́хер). Šumacheris buvo korumpuotas, turėjo daug priešų ir akademijos reikalus tvarkė autoritariškai. Jis apribojo Rusijos mokslininkų galimybes dirbti akademijoje (tai apsunkino reikalus ir pačiam Lomonosovui) ir rėmė užsieniečių kandidatūras tol, kol šie netrukdė pačiam Šumacheriui piktnaudžiauti valdžia bei akademijos lėšomis.

Michailas Lomonosovas buvo patriotas ir idealistas. Sankt Peterburgo akademijos reikaluose jis priešinosi Šumacheriui kiek galėdamas ir užsitraukė jo nemalonę. Šumacherį jis asmeniškai kaltino dėl daugelio akademijos problemų. Lomonosovo manymu, dirbtinai proteguojami vokiečiai Sankt Peterburgo akademijoje įgijo per daug įtakos, kai tuo tarpu rusų kultūra merdėjo.

Mokslininkas ne visada sugebėdavo išlaikyti šaltą būdą, todėl ne kartą buvo rimtai susipykęs su kolegomis. Kartą šie ginčai baigėsi itin nemaloniu incidentu. 1743 metais Lomonovas buvo apkaltintas akademijos narių įžeidimu ir suimtas. Jam buvo paskirtas namų areštas, kuris truko aštuonis mėnesius. Nors atsiprašęs visų kolegų mokslininkas laisvę atgavo, jo ir Šumacherio nesutarimai gerokai apsunkino jų abiejų tolesnę veiklą.

Pilnavertį akademijos pripažinimą Michailas Lomonosovas pelnė tik 1745 metais, tapęs chemijos profesoriumi.

Jis buvo pirmasis rusas, pelnęs šį titulą. Lomonosovas ėmė griežti pirmuoju smuiku mokslo akademijoje. Jis vieną po kito leido mokslinius straipsnius, vykdė atradimus chemijos ir fizikos srityje, o 1748 metais įkūrė pirmąją chemijos tyrimų laboratoriją Rusijoje. Lomosovas taip pat vertė užsienio mokslininkų darbus į rusų kalbą ir pirmasis pradėjo skaityti viešas fizikos paskaitas rusų kalba. Jis buvo pirmasis iškilus rusų mokslininkas, pelnęs garbės nario titulus užsienio mokslų akademijose. Būtent jo dėka Rusijos mokslas įgijo pripažinimą Europoje.

Bene didžiausias Lomonosovo nuopelnas Rusijos akademiniam gyvenimui buvo Maskvos universiteto įkūrimas 1755 metais, kurį šis mokslininkas inicijavo kartu su mecenatu Ivanu Šuvalovu (Ива́н Ива́нович Шува́лов). Jie įgyvendino idėją europiniu pavyzdžiu įkurti modernų nacionalinį akademinį centrą, kuris būtų atviras visų klasių studentams. Ši mokslo įstaiga ypač pasitarnavo, įgyvendinant didžiausią Lomonosovo siekį – brandinant nepriklausomą Rusijos mokslą. Maskvos universitetas – tai pirmasis ir didžiausias Rusijos universitetas, kuris dabar vadinamas jo įkūrėjo vardu.

Michailas Lomonosovas įdėjo daug pastangų, siekdamas išjudinti iš sąstingio Rusijos mokslą bei akademinį gyvenimą. Jo pastangos nenuėjo veltui. Kita vertus, mokslininko veikloje atsirado daug kliūčių. Pagalius į ratus jam ne kartą kaišiojo minėtasis Ivanas Šumacheris bei kiti konkurentai. Vienas iš Lomonosovo taip ir neįgyvendintų planų buvo įkurti Sankt Peterburgo universitetą. Nors mokslininkas daug dirbo šio sumanymo labui, Sankt Peterburgo mokslų akademija į universitetą buvo reorganizuota tik XIX amžiaus pirmoje pusėje, praėjus maždaug pusei amžiaus po Michailo Lomonosovo mirties.

Komentarai (1)