Kažkuriuo savo gyvenimo momentu veikiausiai visi buvome susidūrę su skonio žemėlapiu – liežuvio žemėlapiu, paremtu idėja, kad skirtingi liežuvio regionai junta skirtingą skonį, rašo cnet.com.
Tačiau tai, ką jūs matėte, yra labai smarkiai pasenusi tiesa. Tiksliau, visiškai netiesa. Ši 1901 metais gimusi teorija beveik vienbalsiu mokslininkų pritarimu buvo paneigta 1974 metais, nors dėl savo vizualumo ir paprastumo yra tokia gaji, kad ir iki šių dienų su ja galima susidurti įvairiuose leidiniuose. Tačiau tikslus ryšys tarp skonio receptorių skonio ląstelių ir to, kaip mes juntame skonį, iki šiol buvo gana neaiškus, sako profesorius Seok Hyun Yunas iš Harvardo medicinos mokyklos.
Dabar tarptautinė komanda, įskaitant profesorių S. H. Yuną, biomedicinos inžinierių, mokslų daktarą Steve`ą Lee iš Australijos nacionalinio universiteto Inžinerijos tyrinėjimų mokyklos ir profesorių Myunghwaną Choi iš Sungkyunkwano universiteto Pietų Korėjoje, pirmą kartą tiesiogiai stebėjo liežuvį, kol vyksta ragavimo procesas.
Žmogaus liežuvyje yra daugiau nei 2 tūkst. skonio receptorių, kurių kiekvienas gali atskirti mažiausiai penkis pagrindinius skonius: saldumą, sūrumą, rūgštumą, kartumą ir „umami“ (tai japonų žodis, reiškiantis sodrumą, aštrumą, pikantiškumą). Pasitelkę specialiai sukurtą mikroskopą, mokslininkai tiesiogiai stebėjo, kaip pelės liežuvio skonio ląstelės pagauna ir apdoroja skirtingų skonių molekules.
„Šiuo nauju atvaizdavimo įrankiu mes parodėme, kad kiekvienas skonio receptorius turi skonio ląsteles skirtingiems skoniams“, - sakė profesorius S. H. Yunas.
Jie taip pat nustatė, kad šioms molekulėms net nebūtina paliesti liežuvio paviršiaus: ląstelės taip pat reagavo į molekules kraujagyslėse.
„Mus nustebino tokia artima sąsaja tarp skonio ląstelių ir kraujagyslių aplink jas, – sakė profesorius M. Choi. – Manome, kad ragavimo procesas gali būti sudėtingesnis, negu tikėjomės, ir įtraukti sąveiką tarp maisto, patenkančio per burną bei kraujo sudėties“.
Kad užfiksuotų skonio pajutimo procesą, mokslininkų komanda pelės liežuvį apšvietė ryškiu infraraudonųjų spindulių lazeriu. Tai privertė kai kurias liežuvio dalis ir kvapo molekules švytėti. Šis aktyvumas buvo užfiksuotas technika, kuri vadinama multifotonų intravitaline mikroskopija. Ji leidžia dinamiškus biologinius procesus pamatyti didele raiška ir greičiu.
Naudodama šią techniką, komanda galėjo išvysti kiekvieno skonio receptoriaus atskiras skonio ląsteles ir kraujagysles, esančias iki 240 mikronų gylyje po liežuvio paviršiumi, ir pamatyti, kaip vyksta pats skonio pajutimo procesas.
Tačiau tai nereiškia, šis procesas buvo visiškai suprastas. Kitas šių tyrimų žingsnis bus pažvelgti į smegenis, kol vyksta ragavimas, ir pažiūrėti, kokią įtaką šie pojūčiai turi neuronams: „Kol vienu metu neišvysime tiek neurologinių, tiek fiziologinių procesų, negalėsime iki galo išnarplioti skonio logikos“, – sakė S. Lee.