Naujame moksliniame darbe, kurį publikavo prestižinis recenzuojamas žurnalas „Science“, atskleista, kad žmogus yra unikalus super-plėšrūnas, rašo BBC.

Tokia išvada pateikiama išanalizavus pasaulinius duomenis apie negailestingą žmonių medžioklės praktiką ir mūsų įtaką grobiui.

Tyrimo rezultatai rodo, kad žmonės suaugusių žuvų populiaciją sumažina 14 kartų greičiau nei tai daro bet vandenų gyviai. O sausumoje ant aukščiausios mitybos piramidės laiptelio (išskyrus žmogų) esančius plėšrūnus – lokius, vilkus, liūtus ir panašiai – naikiname net 9 kartus greičiau, nei jie tai darytų be žmogaus įsikišimo.

Tyrimo autorius Chrisas Darimontas su kolegomis sako, kad labiausiai į akį krentantis žmogaus, kaip plėšrūno išskirtinumas – kad žmonių populiacijos labai tikslingai taikosi į suaugusias aukas. Tuo tarpu laukinėje gamtoje plėšrūnai taiko priešingą taktiką – grobiu dažniausiai tampa rūšies jaunikliai.

Tą iš dalies galima paaiškinti įrankiais, kuriais naudojasi išskirtinai tik žmonės medžiotojai: jie suteikia žmonėms galimybę suaugusius medžiojamos rūšies atstovus nužudyti minimaliomis sąnaudomis, gaunant maksimalią trumpalaikę naudą, aiškina Viktorijos universiteto (Kanada) profesorius C. Darimontas.

„Pažangiausios žudymo technologijos dažniausiai atitolina žmones nuo pirmykštės medžioklės pavojų. Medžiotojai „sugauna“ žinduolius kulkomis, o žuvis – kabliais ir tinklais. Patiems žmonėms rizika, lyginant su laukinės gamtos medžiotojais, yra minimali – ypač lyginant su sausumos laukiniais medžiotojais, kurie dėl savo pavojingo gyvenimo būdo dažnai patiria sužalojimus medžioklės metu“, – sakė profesorius.

Plėšrūnų „ekonomika“

Į suaugusius individus nukreiptas žmonių-medžiotojų dėmesys yra rūšių nykimą skatinantis veiksnys, tuo pačiu sukeliantis ir evoliucinius pokyčius: mažesniems individams išlikti lengviau, todėl žuvys mažėja ir sutrikdoma globali mitybos grandinė.

Tyrimo bendraautoris, prof. Tomas Reimchenas, pateikė ekonominę analogiją, paaiškinančią, kodėl žalinga naikinti medžiojamos rūšies suaugusius individus. Rūšies suaugusiuosius jis vadina „reprodukciniu kapitalu“ – palyginamu su kapitalu, kuris laikomas banko sąskaitoje ar pensijos fonde. Ir jis teigia, kad mes naudojame patį kapitalą, o ne jo palūkanas – jauniklius, kuriuos daugelio rūšių atstovai sukuria kolosaliais kiekiais, mat bet kokiu atveju tikimasi, kad didelė jų dalis, medžiojama nuo pat gimimo, persekiojama ligų, bado grėsmės ir nelaimingų atsitikimų, niekada nesulauks brandaus, reprodukcijai tinkamo amžiaus.

Vertinant ilguoju periodu, mūsų tendencija medžioti tik suaugusius individus nėra tvari – tai turėtų būti savaime suprantama iš fundamentalių biologijos dėsnių.

„Didžiajai daliai žuvų rūšių būdinga tokia tendencija: kuo vyresnės, tuo vaisingesnės. Jos prigamina daugiau kiaušinėlių, susilaukia daugiau palikuonių, ir, tiesą sakant, daugeliu atvejų vyresnių žuvų palikuonys turi geresnes galimybes išgyventi bei patys pasidauginti. Taigi, kai plėšrūnas pradeda taikytis į reprodukcinio amžiaus grobį ir ypač – į didesnius, vaisingesnius rūšies atstovus, jis mažina visos populiacijos reprodukcines galimybes.“, – sakė prof. C. Darimontas.

Laukinėje gamtoje kai sumažėja grobio, mažėja ir plėšrūnų populiacija. Bet technologijos žmonėms suteikia galimybę ignoruoti tokį grobio ir grobuonio populiacijų dydžio sąryšį. Tačiau didelė dalis dabartinių standartinių gamtosaugos reikalavimų yra pagrįsti reikalavimu paleisti „mailių“, taip užtikrinant pastovų kitos kartos dydį.

Žvejybinių laivų tinklai neretai gaminami būtent taip, kad į juos patektų tik didžiosios žuvys. Pagaminti tinklus taip, kad į juos nepatektų tik pačios didžiausios žuvys, būtų sudėtinga užduotis, tačiau, anot prof. T. Reimcheno, jau egzistuoja reikalingų techninių sprendimų.

„Yra spąstų, kurie nustato viršutinę į tinklą patenkančių žuvų dydžio ribą – tai suteikia labai nesudėtingą galimybe negaudyti žuvų, pasiekusių tam tikrą dydį – kitaip tariant, neliesti reprodukcinio kapitalo. Jeigu tik tam būtų motyvacija, protingi žmonės sugalvotų, kaip pereiti nuo reprodukcinio kapitalo prie reprodukcinių palūkanų naudojimo“, – teigė profesorius, pridūręs, kad žvejybos kvotos turėtų būti panašios į natūralių plėšrūnų sumedžiojamus kiekius.

Londono Zoologų bendruomenės atstovas, dr. Chrisas Carbone'as, tyrinėjantis grobuonių ir grobio santykius, šį tyrimą pavadino labai įdomiu ir pateikiančiu aiškius skaičius, apibūdinančius reiškinį, kuris yra daugiau ar mažiau pažįstamas šios srities mokslininkams.

Tačiau C. Carbone'as įspėjo, kad, nepaisant analizei naudotų duomenų platumo, kai kuriose vietose jie buvo „skystoki“, ypač kalbant apie jūrinę aplinką. O kalbant apie tyrimo autorių raginimą medžioti daugiau jauniklių ir mažiau vyresnio amžiaus individų, C. Carbone'as tvirtina, kad daug kas priklausytų nuo individualios rūšies: ne visos jos į jauniklių ar suaugusių individų medžiojimą sureaguoja vienodai.

Bet, anot jo, egzistuoja fundamentalesnė problema: žmonių-plėšrūnų ir medžiojamų rūšių tankių santykis. „Mūsų tankis yra nepalyginamai didesnis nei natūralių plėšrūnų. Gali būti, kad 100 zebrų kaimenė gali išmaitinti liūtą, tačiau, kalbant apie žmones, daugeliu atveju mūsų kiekis yra didesnis nei grobio kiekis, ir tai sugriauna sistemos balansą. Net ir neturėdami efektyvių medžiojimo technologijų turėtume ekologinių sistemų tvarumo problemų“, – sakė C. Carbone'as.

Komentarai (0)