„Apgaudamas save – džiaugiuos“. Kaip tampame pseudomokslo aukomis

Darbar žmonės tokie, kad jie nežiūri į kitų sveikatą ir prigamins bet ko, kad tik tai neštų pelną, nors tai ir kenks kitiems žmonėms.

Laikykim tai mokesčiu už kvailumą.

(bet galbūt ji padės pamatyti žmoną negalvojant apie patirtą stresą darbe).

Kaip placebas gali veikti, jei žinai, kad tai placebas?

Jeigu padarius santrauką - apie ką straipsnis? Kur čia problema? Chaoso skleidimas? O ką daro straipsnis?

apie kvantines sąmones ir vandens atmintį, tikrai būtų ką rekomenduoti smalsiam penktokui. O tai ir yra blogiausia: kad leidžiama autoritetingam žmogui užsiiminėti šarlatanizmu savo profesinėje sferoje. Kur žiūri mokslų akademijos? Kur žiūri leidyklos? Kur žiūri kiti profesoriai? Tokiam Grigui seniai metas išrašyti vilko bilietą ir pastatyti moralinį antkapį. Tikri praktikuojantys fizikai lyg ir neturėtų tokiais briedais tikėti, bet kad ...tiki! Ypač marazmėjantys pensininkai, žaliavalgės doktorantės, tie patys Mendelejevo lentelę pamiršę neurologai (kaži, ar jie bent Klausimėlio lygiu sugebėtų paaiškinti, kaip jodas apsaugo nuo radiacijos poreikio)... Tikrai, deja mulkinamieji nori būti mulkinami, ir kuo labiau apsišvietę – tuo sunkiau atsižada savo paklydimų.

neįsižeisk, bet tu mane gąsdini su paskutiniu postu.

A ko gi? Ne viduramžiais gyvename, kad atmetinėtume viską, ko paaiškinti negalim. Ypač lengvai atkartojamų reiškinių. Mečiau tikėti mokslo determinizmu turbūt panašaus amžiaus kaip ir ufonautais, kokių 10 metų. Jei prieš 100-150 metų žmonės dar tikėjosi, kad mokslas sugeba . Mokame kokybiškai ir kiekybiškai įvertinti žinojimą, problemos sudėtingumą, uždavinio išsprendžiamumą, teorijos pilnumą ir dar daug visko. Pavyzdžiui, mes geriau žinome, ko neįmanoma apskaičiuoti, nei apskaičiuoti kažką konkretaus. Fundamentaliuose moksluose vis daugiau darbų remiasi fraze „if XXX's conjecture holds...“. Informatikoje egzistuoja uždavinių klasė „provable not to be provable“. Paimkime dalelių fiziką. Kas nors matė Higgs'ą? Ne, tiesiog iš kvadrilijonų įvykių buvo atrinkti keli tūkstančiai, kurių spėjama energija yra tam tikrame ruože, o ir ta pati apskaičiuota stebint potencialiai Higgzo šešėlio skeveldrų šešėlius. 100 metų žaidžiame su kvantine mechanika, o dar neradome nė užuominos apie esminius klausimus: kas tas susietumas, kaip kvantai dera su reliatyvumu. Apie stygų teorijas net neverta pradėti: surašius tam tikras konstantas, galima sugalvoti kokią nori Visatą su kokiais nori dėsniais, ir tam tikras poaibis tų aprašymų idealiai atitiks mūsiškę. Pažiūrėk, ką tie garbingiausi fizikai peza jūtūbėj apie kokius nors Quantum Mind: kartais atrodo, kad jie į mediumų klubą įstojo, ir tuoj iššauks Lenino dūšią. Sprendimas? Kaip sakiau: specialistai turėtų tramdyti kolegas. Tikiu, kad Morganas Freemanas geras fizikas, bet kai jis kokiam filme pasakoja apie kosmosą, aš klausau jo tiesiog kaip aktoriaus, kuris skaito nežinia kieno paruoštą populiarinimo tekstą nežinia kam. Tegu jis skaito apie dinozaurus, dailę, karybą ar dar kažką, bet savo pagrindinės profesijos nenuprimityvina iki pop-sci pasakaičių, dėl kurių jam turėtų būti gėda studentams į akis pažiūrėti. Taip jis tampa panašus į tuos pačius vandens būrėjus, kurie pradeda sakinį lyg ir rimtai, o paskui nušneka tiek, kad nebeatseksi, kur čia tikri faktai (prisipažinsiu, tikrai neseku visos naujausios literatūros visose mokslo srityse), o kur pritempinėjimas prie išsigalvotų fantazijų. O gal išsigandai mano teiginio, kad pasitikėčiau gydytojo skirtu placebu? Aišku pasitikėčiau, jei apskritai pasitikėčiau tuo gydytoju. Aišku, ir pasitikrinčiau. Aišku, ir primesčiau, jog jis nenori, kad užsiimčiau savigyda. Bet kuo tai skiriasi nuo „įkrauto“ vandens ar homeopatijos? Viskuo, tai kardinaliai priešinga. Pradėkim nuo to, kad placebas veikia nepriklausomai nuo sudėties, gaminimo būdo paslaptingumo, ezoteriškų užrašų ant pakuotės.

Mhm. Turbūt kiekvienam yra kitaip, nes skiriasi požiūriai/mąstymo būdas. Jei tik žinočiau (o sužinoti šiais laikais nesudėtinga), kad man tie vaistai negali padėti dėl tam tikrų priežasčių (nykstamai maža dozė, arba išvis nėra veiklosios medžiagos), tai man jie ir nepadėtų, nors ir geriausias pasaulio specialistas juos ant recepto su krūva štampų išrašytų. Aš galbūt taip pesimistiškai mąstau?.. Visuomet reikia vertinti grėsmės skausmingumą ir tikimybę. Neišgaudysi kiekvienos smulkmenos.

Nuskausminamieji nera placebo. Gyvenime turėjau 3 operacijas - viena buvo nuskausminant nuo pusės (adata tarp stuburo slankstelių) ir mačiau visą operacijos eigą, nors seselė sakė ''nėra ten ko žiūrėt, atsigulk''. Ir tai buvo ne placebas. Skausmo ''atchodus'' pajutau po kažkur 12-os valandų. Nuskausminamieji nėra placebas. Kitas atvejis - stomatologas. Nors pas jį lankaus jau kažkur dešimtmetį, vat vieną kartą nuskausminamieji ir ''nepaėjo''. Gavo kartot , nors po to vos nešokinėjau iš kėdės, teko trečia dozę suleist, nors dar jutau šiokį tokį skausmą giliai dandų šaknyse kai kanalus valė. Nors netgi pats gydytojas sakė, kad galėtų smegenų operaciją man padaryt, nes pusė galvos turėtų būt užmarinuota pagal dozes, aš vistiek jutau skausmą. Tiesa, ties kiekvienu nuskausminamuoju švirkštu - laipsnisškai mažesnį. Tai gal padėkim placebo efektą į šalį šioj temoj.