Kas būtų buvę, jei juodasis maras būtų pražudęs beveik visus europiečius? Tada nebūtų įvykusi Rekonkista. Ispanija ir Portugalija nebūtų pradėjusios kitų kontinentų kolonizacijos. Ir štai kaip būtų galėjusi atrodyti Afrika.

Žemėlapyje – jis apverstas aukštyn kojomis, siekiant iškreipti eurocentrinį rakursą – matome Afriką, dominuojamą islamiškų valstybių ir vietinių karalysčių bei federacijų. Visa tai bent šiek tiek remiasi istorija, lingvistika ar etnografija. Nė viena siena nesutampa su tiesiomis linijomis, primestomis Europos galybių 1884-85 Berlyno konferencijoje ir jos vykusiose peštynėse dėl Afrikos. 1914 metais europiečiai kontroliavo 90% Afrikos sausumos. Nepriklausoma liko tik Abisinijos imperija (dabartinė Etiopija) ir Liberija (įkurta 1847 metais kaip prieglobstis išlaisvintiems afroamerikiečiams).

Šį žemėlapį Cyonas sukūrė, remdamasis alternatyviu istorijos vyksmu. Posūkio nuo mūsų istorijos taškas – XIV amžiaus mirtiniausias maras. Mūsų laiko linijoje per pustuzinį metų nuo 1346 iki 1353, Juodoji Mirtis ^[3] pasiglemžė nuo 30% iki 60% Europos gyventojų. Žemyno gyventojų skaičius iki maro buvusį lygį pasiekė tik daugiau nei po šimto metų. Jau ir tai buvo pakankamai siaubinga. O ką, jei Europą būtų ištikęs dar katastrofiškesnis nykimas – toks, po kurio ji nebūtų atsigavusi?

Cyonas šią netikrą hipotezę pasiskolino iš Kimo Stanley Robinsono alternatyvios istorijos romano The Years of Rice and Salt. Šioje knygoje, pirmą kartą išleistoje 2002 metais, nagrinėjama, kaip Europos gyventojų išnykimas būtų paveikęs pasaulio istoriją. Robinsonas spekuliuoja, kad Europą nuo XIV a. būtų kolonizavę musulmonai, ir kad XX amžiuje būtų vykęs Pasaulinis karas tarp išsiraizgiusio musulmoniškojo aljanso iš vienos pusės ir Kinijos imperijos bei Indijos ir Amerikos indėnų federacijos – iš kitos.

Cyonas susitelkia į Afriką – ar veikiau Alkebu-Lan –, kuriai, jo įvykių versijoje, netenka patirti pažeminimų ir neteisybės dėl europiečių vykdytos vergų prekybos ir vėlesnės kolonizacijos. Mūsų istorijoje, Europos dominavimas Afrikoje nuslėpė šio kontinento turtingą istoriją ir daug kultūros pasiekimų. Cyono Afrikos žemėlapyje margas vietinių tautų ir imperijų peizažas, panetgia XIX–XX amžiaus europiečių įsitikinimą, kad Afrika tebuvo „tamsus kontinentas“, kurį reikia nušviesti, ar „tuščias lapas“, kurį turi kažkas kitas prirašyti.

Remdamasis Unesco General History of Africa, Cyonas savo žemėlapį kūrė, remdamasis istorinėmis imperijomis, kalbiniais regionais ir natūraliomis ribomis. Šis vaizdas atitinka 1844 mūsų eros metus (ar 1260 Anno Hegirae), kuri taip pat yra genčių ir politinių vienetų žemėlapis daugiatomiame General History.

Šiaurinėje (apatinėje) žemėlapio dalyje matome ironišką dabartinės situacijos apsivertimą: mūsų istorijoje Ispanija tebelaiko Ceuta, Melilla ir kitas plazas de soberania Šiaurės Afrikoje. Cyono pasaulyje didžioji dalis Iberijos pusiasalio tebesivadina Al-Andalus, ir yra dalis Al-Maghrib, išgalvotos Maroko supervalstybės, užimančios didžiulį šiaurės vakarinės Afrikos dalies plotą. Sicilija, kurią laikome Europos dalimi, nuspalvinta kaip priklausanti Afrikai, ir vadinama Siqilliyya Imārat (Sicilijos emiratas).

Arabų kalba – ne atsitiktinumas. Be Europos įtakos, islamas paliko dar ryškesnį įspaudą Šiaurės, Vakarų ir Rytų Afrikoje, nei dabar. Daugelyje valstybių naudojama sultonatų, kalifatų ar emiratų nomenklatūra. O kuo skiriasi kalifatai, sultonatai ir emiratai?

Kalifas – aukščiausiasis religinis ir politinis (idealiu atveju – visų musulmonų) lyderis, Mahometo įpėdinis (caliph). Žemėlapyje pažymėti du kalifatai: Hafsid (centras – Tuniso miestas, bet pats kalifatas daug didesnis už Tuniso valstybę), ir Sokoto Vakarų Afrikoje (dabartinė šiaurės vakarų Nigerija).

Sultonas – nepriklausomas islamo valdytojas, nesisavinantis dvasinės lyderystės. Pavyzdžiui, penkios valstybės Somalio regione yra sultonatai: Majerteen, Hiraab, Geledi, Adāl ir Warsangele. Kitos – Az-Zarqa (dabartinio Sudano teritorijoje), Misr (Egiptas, bet kartu praktiškai visas dabartinis Izraelis), ir Tarābulus (sostinė: Tripolis, mūsiškoje Libijoje).

Emiras – princas ar provincijos valdytojas, aukštesnės valdžios siuzerenas. Būrelis jų yra Vakarų Afrikoje: Trarza, Tagant, Brakna, visa pietinė Al-Maghrib dalis. Bet jų esama ir kitur: Kano ir Katsina, kiek šiauriau Sokoto.

Žinoma, islamas atsirado ne Afrikoje, ir kas nors gali sakyti, kad jo dominavimas didelėje Afrikos dalyje ankstesnių tikėjimų sistemų sąskaita yra toks pat užsienietiško kultūrinio imperializmo pavyzdys, kaip vakarietiškų religijų ir kalbų plitimas mūsų dienomis. Bet tai jau kito mintinio eksperimento medžiaga, o šiuo stengiamasi nufiltruoti visą europietiškąją įtaką.

Komentarai (3)