Johns Hopkins universiteto tyrimas rodo, kad nors matoma praktiškai kiekvienoje knygoje, brošiūroje ir žinutėje, spausdintinę mažąją „g“ žmonės nelabai skiria.

Daugelis net nežino, kad yra dvi raidės formos – viena įprastai rašoma ranka, kita spausdintinė. O jei žino, tai negali parašyti, kokią mato dažniausiai. Netgi negali pasirinkti teisingos versijos iš parodytų.

Tyrimas, rodantis rašymo svarbą mokantis raides, publikuotas Journal of Experimental Psychology: Human Perception & Performance žurnale.

„Manome, kad jei į ką nors žiūrime pakankamai, ypač, jei kreipiame dėmesį į to objekto formą, kaip kad skaitydami, tai žinosime, kaip jis atrodo, tačiau mūsų rezultatai rodo, kad taip būna ne visuomet,“ sakė tyrimo vyr. autorius iš Johns Hopkins universiteto Michaelas McCloskey. „Manome, kad daugumos raidžių formas iš dalies išmokstame todėl, kad turime jas rašyti mokykloje. Rašyti „kilpauodeges g“ nesame mokomi, todėl jų formos taip gerai neišmokstame.“

Kitaip nei dauguma raidžių atveju, yra dvi „g“ spausdintinės versijos – atvirauodegė, dažniausiai naudojama rašant ranka; ji primena kilpą su kabliuku, o yra ir daug dažniau naudojama kilpauodegė g, kurią matome tokiuose paplitusiuose šriftuose kaip Times New Roman ir Calibri, kurie naudojami didžiojoje dalyje spausdintos medžiagos.

Norėdami ištirti, ar žmonės atskiria g, kurią rašo ir g, kurią skaito, tyrėjai atliko trijų dalių eksperimentą:

Pirmiausia, jie norėjo išsiaiškinti, ar žmonės žino, kad yra dvi mažosios spausdintinės „g“ raidės. Jie paprašė 38 suaugusiųjų išvardinti mažąsias raides, turinčias du spausdintinius variantus. Vos du įvardino „g“. Ir tik vienas sugebėjo teisingai parašyti abi formas.

„Sakėme: „Yra dvi „g“ formos. Ar galėtumėte jas užrašyti?“ Ir žmonės tiesiog minutėlę žiūrėdavo į mus, nesuprasdami, apie ką mes čia,“ sakė pirmoji autorė Kimberly Wong iš Johns Hopkins. „Netgi išties paraginus ir teigiant, kad yra du „g“ tipai, kai kurie tvirtindavo, kad jokios antros „g“ nėra.“

Paskui tyrėjai paprašė 16 naujų dalyvių tyliai perskaityti pastraipą, kuriame g raidės buvo kilpauodegės, bet garsiai ištarti visus žodžius, kuriuose yra „g“ raidė. Iš karto po to dalyvių, buvo paprašyta užrašyti ką tik 14 kartų matytą „g“ raidę. Pusė iš jų užrašė neteisingą, atvirauodegį tipą. Kiti bandė užrašyti kilpauodegę versiją, bet tik vienam pavyko.

Galiausiai komanda paprašė 25 dalyvių nurodyti teisingą kilpauodegę g teste iš 4 pasirinkimų.

Pavyko tik septyniems.

„Jie ne visai žino, kaip atrodo ši raidė, nors skaityti ją gali,“ sakė tyrimo bendraautorė Gali Ellenblum. „Apie kitas raides to pasakyti negalima. Kas čia dedasi?“

Panašu, kad atsiskyrėlė „g“ demonstruoja, kad mūsų žinios apie raides nukenčia, kai jų nerašome. O kadangi ranka rašome vis mažiau ir tampame vis labiau priklausomi nuo elektroninių įrenginių, tyrėjai kelia klausimą, kokią įtaką tai gali daryti skaitymui.

„O kaip dar tik besimokantys rašyti vaikai? Ar jiems kiek sunkiau sekasi su šia g forma, nes jiems nereikėjo stengtis ir išmokti ją rašyti?. To mes iš tiesų nežinome. Mūsų radiniai suteikė mums intriguojantį būdą išnagrinėti rašymo svarbos skaitymui klausimus. Tai yra natūraliai susiklosčiusi situacija, kur, kitaip, nei daugelio raidžių atveju, raidės nerašome. Galima būtų patyrinėti ar vaikams kyla skaitymo sunkumų, kur naudojama tokia raidės g forma.“ sakė McCloskey.

Komentarai (7)