Nuo 4 voltų įtampos pacientų laimė liejasi per kraštus, o nuo 5 voltų euforija ima gąsdinti: kaip veikia gilioji smegenų stimuliacija ()
Nuo 4 voltų įtampos pacientų laimė liejasi per kraštus, o nerimas traukiasi. Nuo 5 voltų euforija ima gąsdinti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2012 metais medicinos žurnale AJOB Neuroscience išspausdintas straipsnis apie galvos smegenų malonumo centro stimuliavimą. Jo autoriai – amerikiečių ir vokiečių mokslininkai – nusprendė ištirti manipuliavimo žmogaus nuotaika ir laimės pojūčiu galimybes. Jų darbe keliamas gan įdomus klausimas: jei žmogus galėtų tiesiogiai pasiekti smegenyse esančią atlygio sistemą ir būtų galima reguliuoti euforijos lygį, kas tą lygį turėtų nustatyti – kvalifikuotas gydytojas ar pats žmogus? Nautilus spausdinama mokslo žurnalistės Lone Frank ką tik pasirodžiusios knygos „The Pleasure Shock“ ištrauka. Joje autorė detaliai pasakoja apie šį eksperimentą ir atsako į su juo susijusius klausimus.
Terapinis laimės lygis
Tyrimo objektu tapęs trisdešimt trijų metų amžiaus vokietis, ilgai kentėjo nuo sunkaus obsesinio kompulsinio sutrikimo ir bendro nerimo sindromo. Gydytojai įterpė elektrodus į sutelktinį branduolį (lot. nucleus accumbens) – centrinę atlygio sistemos dalį. Elektrostimuliacija teigiamai paveikė jo sutrikimo simptomus, tačiau, kai reikėjo pakeisti stimuliatoriaus bateriją, Tiüaut;ubingeno universiteto neurologas Matthis Synofzik, nusprendė paeksperimentuoti su įtampos reguliavimu nuo 1 iki 5 voltų. Keisdamas nustatymus, jis prašė paciento įvertinti savo pojūčius (savijautą ir nerimo lygį) dešimties balų sistemoje.
Esant vieno volto įtampai, pacientas nerimą vertino aštuoniais balais, o laimės lygis vos siekė du balus. Su kiekvienu voltu nerimas mažėjo, o euforija stiprėjo: stimuliuojant keturiais voltais, laimė liejosi per kraštus, o nerimo neliko visai. „Kaip narkotikas“, – aprašė savo būseną pacientas, plačiai šypsodamasis. Pakėlus įtampą iki penkių voltų, savo būseną pacientas pavadino „fantastiška, bet, ko gero, jau pernelyg“: pasak jo, ekstazės pojūtis, tapo nebekontroliuojamas, todėl nerimas šoktelėjo iki septynių balų.
Pacientas susitarė su gydytoju stimuliatorių naudoti trijų voltų lygiu – tai atrodė kaip protingas kompromisas. Tačiau jau kitą dieną jis Synofziko paprašė padidinti įtampą, nes norėjo jaustis laimingesniu. Neurologas atsisakė: žmogui turi likti vietos tiek pozityvioms, tiek negatyvioms emocijoms, kylančioms natūraliu būdu; nuolat būti euforijos būsenos pavojinga. Pacientas galiausiai pasidavė it išvyko namo.
„Akivaizdu, kad gydytojai neturi nustatyti parametrų, kurie viršija terapinį lygį tik todėl, kad to pageidauja pacientas. Juk pacientas nesprendžia, tarkime, kaip reguliuoti kardiostimuliatorių“, – rašė mokslininkai straipsnyje.
Beje, mokslininkai neatmeta galimybės, kad ateityje žmonės savo psichinę sveikatą gerins gilia smegenų stimuliacija. Dabar tai gan brangi procedūra – pati elektrostimuliacijos sistema kainuoja apie 20 tūkstančių dolerių, o stimuliatoriaus implantavimo operacija – iki 100 tūkstančių dolerių. Be to, kas 3–5 metus reikia keisti bateriją ir reguliuoti nuostatas.
Kova su depresija
2005 metais neurologė Helen Mayberg iš Emory universiteto (JAV) ir kanadietis chirurgas Andres Lozano publikavo pirmąjį tyrimą apie tai, kaip gilioji galvos smegenų stimuliacija padeda susidoroti su lėtine depresija. „Mano, kaip neurologės, užduotis nėra daryti žmones laimingais, – sako Helen Mayberg. – Išlaisvinu juos nuo skausmo ir neleidžiu vystytis ligai. Ištraukiu juos iš duobės tačiau toliau jie patys atsako už save ir savo gyvenimą“.
Depresijos mechanizmus Mayberg pradėjo tyrinėti dar devintajame dešimtmetyje, kai vienintele priežastimi buvo laikoma biochemija,o psichologiniai simptomai vertinti kaip cheminio disbalanso pasekmė (tuo metu vyravo hipotezė, kad depresija kyla dėl serotonino trūkumo). Vėlesniais dešimtmečiais įvyko tikras skenavimo technologijų proveržis, ir tapo įmanoma žmonių smegenis – taip pat ir sergančių depresija. Naudodami MRT, mokslininkai išsiaiškino, kad tada kai kurie smegenų regionai pernelyg aktyvūs, o kiti, atvirkščiai, prislopinti.
Mayberg susitelkė į mažą galvos smegenų plotelį – Brodmanno lauką 25, kuris, kaip rodė stebėjimai, sumažėja, sergant depresija. Vis daugėjant mokslinių tyrimų, būtent šis plotelis imtas vadinti savotišku depresijos centru. Tuo tarpu Mayberg buvo įsitikinusi, kad tai – ne tik depresijos supratimo, bet ir gydymo raktas, ypač – beviltiškai sergančiųjų. Padedama chirurgo Andresа Lozano, 2003 metų gegužę ji atliko pirmąją smegenų veikimo elektrodais operaciją. Veikiant šešių voltų įtampa, pacientė papasakojo apie savo pojūčius gydytojams, apie lengvumo jausmą, ramybės ir pavasario laukimą, tačiau kai elektrodas smegenų nebeveikė, šie jausmai praėjo.
Paskui paaiškėjo, kad šie pojūčiai nėra unikalūs, panašiai pakiliai jautėsi ir kiti pacientai, tačiau jį aprašydavo skirtingai. Kai kurie sakė, kad nelyg juos supęs dulkių debesis išsisklaidė,kiti regėjo daugiau spalvų ir taip toliau. „Pacientai matė, kad tik pašalinau tai, kas jiems kėlė nerimą“, – sako Mayberg. Remiantis jos analogija, visa tai panašu į greičio pedalo spaudimą nuspaudus stabdžius, tačiau vos patraukus koją nuo stabdžių, mašina pajuda – prasideda sveikimo procesas. Tai yra, gydymui pakanka pašalinti negatyvą.
Yra ir kitas požiūris. Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, psichiatras Thomas Schläpferis ir chirurgas Volkeris A. Coenenas iš Bonos universiteto, depresiją gydo, stimuliuodami atlygio sistemos zonas.Tai yra, jie pagrindiniu depresijos simptomu laiko ne psichologines kančias (kaip Mayberg), o anhedoniją – džiaugsmo nebuvimą, negebėjimą pajusti malonumą.
„Daugelis kenčia nuo anhedonijos ir elektrodais stimuliuojant jų atlygio sistemą, galima daug pasiekti. Tačiau asmeniškai aš nemanau, kad tai yra depresija, jei žmogus nejaučia psichologinio skausmo. Jei gyvenimas tiesiog nepakankamai džiugina, vargu ar tai galima šiuo būdu pataisyti“, – svarsto Mayberg. Ji pateikia vienos savo pacientės pavyzdį: anksčiau ji turėjo problemų su alkoholiu, ir, implantavusi elektrodus į smegenis, ji grįžo namo ir pradėjo laukti, kada pajus apsvaigimą ar euforiją. Mayberg teko jai paaiškinti, kad laukti nieko nereikia, kad priklausomybės sukeltos psichologinės kančios buvo neutralizuotos, ir norint toliau visavertiškai gyventi, pamainą alkoholiui jai reikia rasti pačiai.
Savo ruožtu Thomas Schläpferis tvirtina, kad netgi pernelyg daug stimuliuojant medialinį priekinių smegenų laidą (medial forebrain bundle, MFB), jo pacientams hipomanija (lengva maniakinės būsenos forma) neprasideda. Daugių daugiausiai – fiksuojami simptomai, primenantys pasireiškiančius, kai išgeriama pernelyg daug kavos.
Suintriguota Mayberg pasakojimo apie pripratimą ir smegenų atlygio sistemą, Lone Frank medicininėje literatūroje aptiko įdomų atvejį, aprašytą dar 1986 metais. Vidutinio amžiaus amerikietei gydytojai į smegenis implantavo elektrodą, kuris turėjo padėti susitvarkyti su lėtiniu skausmu, ir pultelio mygtuku ji valdė elektrodą ir netgi reguliavo srovės parametrus. Moteriai gan greitai išsivystė priklausomybė nuo stimuliacijos: ji nebekreipė dėmesio į šeimą ir asmeninę higieną, nuo perdėtos stimuliacijos jai išsivystė prieširdžių virpėjimas, o kai galiausiai ji buvo hospitalizuota, gydytojai ant piršto, kuriuo ji spaudė pulto mygtuką, aptiko atvirą žaizdą.
Skenuojant smegenis
Ar galima skeneriu nustatyti, iš kur smegenyse randasi laimė? Mokslo žurnalistas ir neurobiologas iš Kardifo universiteto, pabandė išklausti atsakymą iš profesoriaus Chriso Chamberso. Šis klausimas profesoriui pasirodė labai naivus ir sukėlė juoką, juk netgi šiuolaikiškiausia įranga tegalima nustatyti, kurie smegenų ploteliai santykinai aktyvesni, kurie – ne. Kur jau ten tokia subjektyvi kategorija, kaip laimė. Be to, nereikia pamiršti, kad visos smegenų dalys būna aktyvios visą laiką.
„Klausimas, kur smegenyse yra laimė – neteisingas. Tai pat sėkmingai galima klausti, kuri smegenų vieta skirta šuns lojimo suvokimui. Geriau klausti, kaip smegenys palaiko laimės jausmą? Kokius tinklus ir procesus jos naudoja šio jausmo sustiprinimui?“ – teigia prof. Chambersas.
Be to, profesorius Chambersas nėra įsitikinęs, kad galima pateikti tikslų laimės apibrėžimą: „Kas tai yra? Kokį laiko intervalą turime omenyje, kalbėdami apie laimę? Tai staigi laimė, kurią patiriate, jei patiko pinta alaus? Ar tai ilgalaikis jausmas, kurį jaučia tėvai ar ilgai ir atkakliai siekiantieji savo tikslo? Kiekvieną iš šių variantų aptarnauja tam tikros smegenų zonos. Ir kaip jas aptiksite?“
Funkcinė magnetino rezonanso tomografija (fMRT) irgi turi savo problemų, tvirtina profesorius Chambersas. Mokslininkai jas vadina „tyrimo laisvės laipsniais“. Iš pradžių atliekamas tyrimas, o paskui, remdamiesi gautais rezultatais mokslininkai kelia klausimus, pritaikydami juos gautiems atsakymams. Net paprasčiausias fMRT skenavimas gali paskatinti tūkstančius analitinių sprendimų, ir kiekvienas iš jų, priklausomai nuo analizės būdo, gali paveikti rezultatą.
Šalutiniai laimės efektai
Laimės pojūtis gali saugoti nuo širdies priepuolio ir nuo peršalimo, didina atsparumą skausmui ir netgi gali pratęsti gyvenimą. Tačiau Jeilio universiteto psichologijos profesorės June Gruber nuomone, teigiamas emocijas reikia patirti dozuotai. Ji netgi lygina laimę su maistu, laimės (kaip ir maisto) perteklius gali sukelti problemas: rizikingą elgesį, piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotikais, dėmesio į grėsmes nekreipimą ir taip toliau.
Psichologas Edwardas Dieneris priėjo prie išvados, kad laimė neigiamai veikia karjerą. Keli JAV koledžo absolventai 1976 metais teigė, kad yra laimingi. Vėliau, kai jiems jau buvo virš 30, vidutiniškai jie per metus uždirbdavo $3500 mažiau, negu ne tokie laimingi bendraamžiai. Dieneris mano, kad nepatiriantys pakankamai liūdesio ir nerimo dažniausiai būna patenkinti savo darbu, tad, neturi stimulo papildomai mokytis ar siekti karjeros. Tyrimai rodo, kad liūdesys verčia žmones mąstyti sistemiškai: liūdni žmonės atidesni detalėms ir orientuojasi į aplinkinį pasaulį. Tuo tarpu laimingi yra linkę priimti skubotus, stereotipais paremtus sprendimus. Be to, juos gerokai lengviau apgauti.
Naujojo Pietų Velso universiteto psichologijos profesorius Joseph P. Forgas atliko tokį eksperimentą: viena jo studentų grupė pažiūrėjo vaizdo klipus, kurie buvo specialiai atrinkti, kad pakeltų jiems nuotaiką, antroji – vaizdelius, keliančius neigiamas emocijas. Paskui studentams buvo pademonstruotas dokumentinis filmas, kuriame buvo apklausiami vagyste kaltinami žmonės (kai kurie iš tikrųjų buvo ją įvykdę). Geros nuotaikos eksperimento dalyviai, vagis atpažindavo gerokai blogiau, nei kolegos iš antros, „liūdnos“ grupės.
Laimė turi ir daugiau „šalutinių efektų“: dėl jos žmones tampa egoistiškesni, mažiau kūrybingi ir blogiau prisitaikę ginti savo požiūrį. Netgi pats laimės siekis mažina laimę. Kalifornijos universiteto psichologijos profesorius Jonathanas Schooleris išsiaiškino, kad 83% iš jo apklaustų 475 žmonių buvo nusivylę tuo, kaip sutiko Naujuosius Metus. Šie žmonės iš anksto mėgavosi šventės nuojauta ir visą savo energiją išeikvojo pasirengimui.
Psichologė Iris Mauss iš Denverio universiteto įsitikinusi, kad kuo stipriau žmogus stengiasi tapti laimingu, tuo labiau tikėtinas nusivylimas. 206 abiejų lyčių jos tyrimo dalyviai iš pradžių atsakė į klausimą, ar jaučiasi laimingi, o paskui dvi savaites į dienoraštį žymėdavo patirtą stresą ir vienišumą. Mauss išsiaiškino, kad tie, kas jautėsi laimingi, po streso jausdavo kur kas stipresnį vienišumą, nei ne tokie laimingi žmonės.
Profesorius Schooleris laimės vijimąsi lygina su silpnos žvaigždės stebėjimu. Įtemptai į ją žiūrint, ji išnyksta. O nekreipiant jai viso savo dėmesio ir tiesiog laikant regėjimo lauke, galima visai gerai pasiekti tikslą. „Tiesiog neatlikinėkite savo laimės apskaitos. Blogai, kai laimės siekį žmonės padaro pagrindiniu gyvenimo tikslu“, – sako psichologas.
D. Šliancev
World Press skilties redaktorius