Matome laiką tik todėl, kad negalime mąstyti, remdamiesi kvantų fizika

...toks jausmas, jog kvantinė fizika priartėjo prie trimatės erdvės ribų ir pradeda "čiupinėti" mus supančio pasaulio sekantį matavimą... Jei tikrai taip, tai suvokus ir įvaldžius sekantį erdvės matavimą, atsidursime kitoje tikrovėje...

Jei mūsų protas dirbtu taip kaip rašoma straipsnyje viskas atrodytu maždaug taip. https://www.youtube.com/watch?v=OCR5TXYdAZM

Pritariu, mūsų galimybių ribos ne išorės fizikoje, bet mūsų pačių vidiniame, dvipolyje, linijiniame prote. Teigiama - neigiama... Taip kaip protas suvokią pasaulį, taip mes jį ir matome, jaučiame... Naujųjų metų proga pasidalinsiu ir savo patirtimi. Man atrodo jog į temą... Tai jau nutiko seniai, bet tai ne vienintelė ir ne reikšmingiausią patirtis... Dar sovietiniais laikais grodavau "Lietuvos" viešbučio vakarinėse programose. Privalomą programą grodavome iš natų. Pastoviai grojant tą patį išmoksti beveik mintinai, tai vieną vakarą begrojat užsigalvojau. Tiksliai neatsimenu apie ką, bet tiek inikau į apmąstymus, jog po kurio laiko, o tas vidinis laikas, sprendžiant iš minčių tėkmės, man buvo kokių nuo 40 sekundžių iki 1 min, dar pagalvojau, kad tuoj begrodamas "prigrybausiu"... Ir koks buvo mano nustebimas, kad po pamąstymų "grįžau" į tą pačią natą. Man viduje laikas judėjo, išorėje nepraėjo nei sekundės. O pats įdomumas buvo vėliau, kai mėginau atsiminti ką mačiau? Juk stovėjau tai atmerktomis akimis... Kiek sugebėjau prisiminti vaizdelį, nemačiau jokio "stop kadro", mačiau tik miglą, jokio tikslaus vaizdinio, jokių žmonių... Ta migla buvo šiek tiek spalvota, kažkiek atspindėjo interjerą...