Dar vienas neurologinis tyrimas rodo, kad nėra nei laisvos valios, nei logiškų sprendimų: kaip pasąmonė iš tikro priima sprendimus ir kaip mokslininkai juos nuspėja žmogui dar nė nežinant apie tai

Arba tie vadinami mokslininkai patys mulkiai arba kitus bando mulkinti: jei gyvūnas mėgsta pyragaičius, turbūt nesunku nuspėti kad tikėtina pasirinks pyragaitį, o signalo pasiuntimo fiksavimas anksčiau už respondentą pašte žinomas seniai. Pridėjus pastebėjimą dėl akių ir niaurologinės grandinės stebėjimo, galima užtikrintai pasakyti kad užsimerkęs siūlo adaton neįvers ir su kirminu santykiauti nepanorės. Tikrai puikus mokslas įrodantis antimoksliškumo galimybę šioje civizacijoje.

Pirmiausia, tai būtų keista, jei žmogus nežinotų ką rinksis, juks jis naudojasi smegenym, kad nuspresti. Ar tai reiškia, kad kažkas nusprendė už mane? NE. Ar tai reiškia, kad giliai pasamonė jau turi savo favoritus jau pirmą akiminrką? TAIP, juk būtent taip veikia pirmas įspūdis: pamatome kažką ir jau preliminariai žinome, ko norime, ir kol nerandame priešingai pusei argumentų, pasirenkame tą pirmą variantą. Ankčiau buvo toks ekperimentas, ir jie nieko neįrodo, apart to, kad mes naudojame smegenis ir jos labai komplikuotos.

, be to, praktiškai neturi reikšmės, todėl jį nulemia pasąmonėje sklindančios pseudoatsitiktinės elektros srovės.

Na čia kaip kompiuterinė simuliacija, kai pats procesas nėra svarbu o tik rezultatas. Surenki visus duomenis ir paleidi simuliaciją (kurios pačio simuliavimo nematai) gauni rezultatą ir paleidi spausdinti (spausti mygtuką) realaus apsisprendimo atveju (kai sprendžiama ne dėl piešinio o dėl kokių kitų dalykų) gavęs atsakymą iš simuliacijų centro, jei esi ne visai dar patenkintas pakoreguoji kintamuosius savo abejonėmis ir vėl paleidi simuliaciją ir taip tiek kartų kiek reikės prieš paspaudžiant print. (buitiškai tiesiog vadinas „dar reikia pagalvot“)