Saulės audrų botagai čaižo Žemės magnetosferą, ir mokslininkai gali išgirsti jos reakciją. Tačiau išgirsti dar nereiškia suprasti, nes tokios kakofonijos jie išgirsti nesitikėjo. Ir vėl tenka peržiūrėti senas žinias ir įsivaizdavimus.

Kosmoso vakuume garsas nesklinda, tačiau ten pilna elektromagentinio spinduliavimo, daugiausiai – iš Saulės vėjo. Šį spinduliavimą galima konvertuoti į garsą ir taip išgirsti, kaip Žemės magnetosfera reaguoja į Saulės vėjo gūsius. Paaiškėjo, kad šis procesas turi savo „melodiją“, kuri Saulės audrų metu kardinaliai kinta.

Įprastomis sąlygomis, kai Saulės vėjas stabilus, jo daleles Žemės magnetosfera atspindi atgal, priešpriešais pagrindiniam srautui, dėl ko ir kyla magnetoakustiniai svyravimai. Europos kosmoso agnetūros zondais surinkti duomenys rodo ramų, vienatonį, daugiausiai žemų dažnių „čirenimą“. Žemės magnetosfera, reaguodama į Saulės vėjo dinamikos pokyčius, nuolat „dainuoja“.

Lig šiol padaryti šešių stambių Saulės audrų įrašai mokslininkus apstulbino. Jie tikėjosi užfiksuoti padidėjusį magnetosferos spaudimą, dėl kurio turėtų išaugti skambėjimo dažnis, tačiau vietoje to išgirdo sudėtingą grasų kakafoniją be kokio nors išskirtinio dažnio. Saulės audrų metu Žemės magnetosferos paribyje vykstantys procesai pasirodė esantys daug sudėtingesni, nei manėme.

Pagal naują teoriją, nuo magnetosferos atspindėtos dalelės tuojau pat susidaužia su siaubingai stipriu Saulės vėjo spaudimu, ir dėl to atsispindėjimas vyksta daugybę kartų. Vietoje ritmingo judėjimo vyksta kažkoks kažkoks kitas procesas, o kadangi jo energija tokia aukšta, kad negalima atmesti lig šiol nežinomų geomagentinių trikdžių formavimosi. Jie gali nesunkiai pramušti magnetosferą ir veikti objektus netgi Žemės troposferoje.

Geophysical Research Letters

Komentarai (9)