Tikslus laiko matavimas turi savo kainą - kaip kiekviena sekundė sukelia vis didesnę visatos betvarkę?

Čia panašiai kaip rašė vienam t.lt straipsnyje, kad tvarkydami savo kambarį didinate entropiją ir tokiu būdu trumpinate visatos gyvavimo laiką. Net jei jums atrodo, kad darote tvarką lokaliai, visatos mastu yra priešingai, nes tvarkos darymui sunaudojama ir iššvaistoma energija, kuri išpradžių buvo mažesnės entropijos, o padarius tvarką ta energija tapo didesnės entropijos, sakykim pavirto į mažų temperatūrų skirtumo šiluminę energiją ir galiausiai išsisklaidė aplinkoj. Kaip ir laikrodžių atveju, tai labai nežymus laiko trumpinimas dėl to neverta net jaudintis, bet faktas labai įdomus ir neintuityvus.

Jei chaosas didina entropiją, tai atvirkščias dalykas būtų informacijos sistemingas grupavimas, tvarkymas, tai veda į struktūrų didinimą, apjungimą. Kuo labiau suprantame pasaulį, tuo labiau galime jį įtakoti pagal save. Bet taip, kiekvienas veiksmas turi būti susiejęs su išore, turėti prasmę, o ne lokalus. Kita vertus, net kambario susitvarkymas, lovos pasiklojimas padeda strukturuoti mintis, kas gali vesti prie strukturuotu pasirinkimu uz kambario ribu. Filosofuoju

Entropija toks jau dalykas, kad mažėti gali tik lokaliai. Bandymas entropiją sumažinti lokaliai didina entropiją globaliai. Filosofiniu požiūriu, žinoma, daiktų netvarka grasina žmogui.

Manau, net nemanau, o tiksliai žinau, kad Visatai giliai giliai vienodai, ką čia vapalioja pernelyg susireikšminę niekas.

Mokyklinėje fizikoje taip. "Pilnoje" fizikoje ne visai Antras termodinamikos dėsnis yra tikimybinis, t.y. jis viso labo sako, kad entropijos mažėjimas uždaroje sistemoje yra mažai tikėtinas, ką praktiškai galima iliustruoti dujų temperatūros išsilyginimu uždarame tūryje bei mažai tikėtinu fenomenu, kad spontaniškai gali susidaryti temperatūriniai skirtumai tarp regionų, t.y. vietoje tolygios temperatūros atvirkščiai. Bet tai nėra neįmanoma, ypač mažose sistemose, kur fluktuacios "nesusibalansuoja" ir kelia galvos skausmą nanotechnologijose (pvz., http://rscweb.anu.edu.au/~sevick/groupw ... 50601(2002).pdf). Taip pat yra toks reikalas kaip Puankarė grįžtamumo teorema, kuri sako, kad klasikinėje statistinėje mechanikoje bet kuri sistema anksčiau ar vėliau (per labai labai ilgą laikotarpį) neišvengiamai grįžta į savo pirminę būseną, kas reiškia, kad labai labai ilgais laikotarpiais entropija klasikinės statistinės fizikos prasme nesikeičia. Kvantinėje mechanikoje entropija apibrėžiama kiek kitaip, bet ten irgi viskas labai nevienareikšmiška ir daug diskusijų dėl entropijos prasmės ir vietos fizikoje. Šiuo metu pagrindinės diskusijos šiuo klausimu sukasi apie tokį žvėriuką kaip Maksvelo demonas. Iš kitos pusės, net žiūrint labai konservatyviai antro termodinamikos dėsnio teta kvantinėje mechanikoje yra fluktuacijų teorema, kuri vėlgi kalba apie tikimybes (žr. https://en.wikipedia.org/wiki/Fluctuation_theorem).

Skaitydamas straipsnį supratau, kad jie sukurdami ir didindami entropiją sugebėjo tiksliau išmatuoti laiką. T.y. ne laiko matavimas sukėlė/padidino entropiją, o pačios entropijos sukūrimas/padidinimas leido jiems matuoti laiką ir matuoti jį tiksliau

????

T.y. laikas buvo "primestas", o vat entropija buvo "pirminis produktas". Ir apskritai čia arba kažkokia nesąmonė, arba vertimo klaida, arba nieko nesuprantu Na pvz.: "Tarpų tarp sutiksėjimų reguliarumas žymėjo laiko tikslumą". Apie ką jie čia? T.y. kaip įmanoma išmatuoti tų "tarpų" reguliarumą neturint laikrodžio? Braižant grafiką "constant speed" pagrindu? Tada kaip užtikrinti "constant speed" neturint priemonių išmatuoti laiko. Žodžiu kažkoks sviestas sviestuotas. Ale pasidariau "clock'ą" įtampos keitimui, su ta įtampa virpinau membraną taip "daužydamas" aplink esančias molekules, ir tada padariau išvadą, kad kuo dažniau* daužysiu, tuo mano "laikrodis" padarys didesnę betvarkę. * dažnesniam daužymui reikės keisti savo pirminio "clock'o" dažnį, t.y. keisti laiko intervalus, kuriuos paskui ale matuosiu

Dažniau virpini membraną (L/C kontūrą, kvarcą ar betką tokio) per sekundę, reiškia sunaudojai daugiau energijos tam ir gavai didesnę laiko "rezoliuciją" (tikslumą) nežinau kaip tiksliai išsireikšti. Na įsivaizduok jei dažnis būtu daug mažesnis nei 1Hz, reiškia tikslumas būtu prastas net sekundes skaičiuoti būtu sunku, o jei dažnis būtu 1kHz, 1GHz ir tt. Sunaudojus/iššvaisčius daugiau energijos didesnė ir entropija galiausiai bus. Nu nežinau interpretuoti gali kaip nori (kiaušinis ar višta pirmiau), bet čia kaip šliaužilkį stumdyti, tarp tikslumo ir laikrodžio efektyvumo. Manau straipsnyje nėra klaidos.

Jeigu straipsnyje nėra klaidos, vadinasi pats tyrimas yra š vertas. T.y. išimk tą jų "laikrodį" (tarpų matavimą) iš sistemos ir gausi entropijos sukūrimą (tiksliau padidinimą) be jokio "laiko matavimo". Tad ir sakau, kad ne pats laiko matavimas sukėlė entropiją, o pačią entropiją pritaikė laiko matavimui. Juk tą patį ir pats teigi: "...o jei dažnis būtu 1kHz, 1GHz ir tt. Sunaudojus/iššvaisčius daugiau energijos didesnė ir entropija galiausiai bus.". Todėl aš ir sakau, kad "pirminis produktas" šioje sistemoje yra entropija. Jeigu šita "virpinimo sistema" nepadidintų entropijos, o tik pats matavimo principas ją sukeltų (tų tarpų matavimas), tada mokslinis tyrimas gal ir būtų teisingas. Bet taip šioje sistemoje nėra. Iš principo pats laikrodis turėtų būti pririštas prie kažkokios konstantos. Tas 1Hz, 1kHz ar 1GHz jau yra išvestinė iš laiko. T.y. kaip aš galiu generuoti 1Hz - 1GHz virpesius neturėdamas laikrodžio ar jo pagrindu veikiančios technologijos? T.y. iš kur žinoti kokį dažnį uždaviau? Šiame tyrime tas ir teigiama, kad su vienu laikrodžiu generuojami virpesiai, su kitu laikrodžiu matuojamas tų virpesių dažnis ir daroma išvada, kad matuojant tą virpesių dažnį didinama entropija. Nematuok - entropija niekur nedings

Tai imi atominį laikrodį, kaip atskaitos sistemą ir darai tokį eksperiemntą su daug mažiau tiksliais laikrodžiais. Gal kasnors turit minčių, kaip tokį entropijos vs tikslumo minčių eksperiemtą atlikti su smėlio laikrodžiu.