Trumpa kritiko lūkesčius nuvylusios knygos recenzija.

Būna tokių žmonių: paklausi jų, kiek valandų, o jie atsako išsamiu pasakojimu apie laikrodžio mechanizmo veikimo principus. Oné R. Pagàn, neurochemikas iš West Chesterio universiteto Pensilvanijoje ir knygos Drunk flies and stoned dolphins autorius — būtent toks: pažadėjęs pasakojimą apie tai, kaip gyvūnai girtauja, Pagàn du trečdalius knygos neskubriai ir išsamiai supažindina skaitytojus su farmokologijos pagrindais.

Oné Pagàn — geras farmokologas ir tuo didžiuojasi. Jis dievina struktūrines chemijos formules, ir knygoje pilna tokių formulių, kurias autorius nubraižė pats. Jis daug energijos skiria pasakojimui, kaip konkrečiai augalai gamina įvairias toksiškas ir svaiginančias medžiagas, kodėl tuo užsiims ir kodėl šios medžiagos patrauklios įvairiems gyviems sutvėrimams.

Ypatingą dėmesį Pagàn skiria neandertaliečiams, aptardamas hipotezę, kad būtent šie žmonių giminės atstovai atrado alkoholį ir buvo pirmieji žmonės, mėgavęsi jo poveikiu. Jis aiškina, kaip vyksta fermentacija natūraliai: būtent šis procesas suteikė galimybę ragauti alkoholį daugeliui gyvūnų rūšių, kurių su girtu kvapeliu įprastai nesiejame.

Autorius aprašo galybės psichoaktyvių medžiagų poveikį — nuo nikotino ir kofeino iki „ekstazi“ (MDMA) ir LSD, nuodugniai pasakodamas, kaip būtent jie veikia ir kokią žalą kelia. Ir galiausiai, daug vietos skirta įvairiausių paukščių ir vabzdžių vestuviniams šokiams.

Visa tai itin įdomu — jei tokios literatūros ieškojote. Tačiau „Girtose musėse…“ beveik nekalbama apie tai, ką gi daro gyvūnai, kad pajustų euforiją, kada ir kodėl tai daro, ir kokios tokio piktnaudžiavimo pasekmės. Tai yra, apie tai, dėl ko dauguma skaitytojų ir paėmė šią knygą į rankas.

Deja, ištęsta įžanginė lekcija trunka neįtikėtinus 160 puslapių, kuriuose autorius ne kartą ištaria bauginamą „tačiau iš pradžių…“, netikėtai pasisuką 180 laipsnių — ir leidžiasi į dar vieną išplėtotą lyrinį nukrypimą, visaip išsisukinėdamas nuo pareikštos temos.

Kai šis intensyvus ir ekstensyvus paruošimas (ar nuvarginimas) baigiamas, skaitytojas apdovanojamas keliomis istorijomis apie gyvūnų euforiją. Šios istorijos didžiąja dalimi apie tai, kaip mokslininkai maitina žvėris narkotikais ir haliucinogenais (daugiausiai LSD, kurio gamtoje netgi nebūna) — vien tam, kad pažiūrėti kas bus. Nepaisant viso tokių bandymų mokslinio patrauklumo, jie, žinoma, nusikalstami.

Dar skaitytojas sužino, kad pernokę vaisiai fermentuojasi tiesiai ant augalo, sudarydami mums įprastą alkoholį – etanolį, kuris itin vilioja įvairius vabzdžius, paukščius ir žinduolius. O įvairiausi augalai nuo žolių iki medžių, — gamina toksinus, galinčius nužudyti kenkėjus ar privilioti tais kenkėjais mintančius vabzdžius ir paukščius. Kai kurie iš šių toksinų aukas apsvaigina.

 

„Dažnai augalų išskiriami junginiai veikia ne grubia jėga, o gan subtiliai. Kitaip tariant, ne visada verta priešą nužudyti; kartais užtenka supainioti jį ir apgauti, — aiškina Pagàn. — O priversti priešą prisigerti — puikus būdas jį apsvaiginti ir tuo kai kurios gyvybės formos noriai naudojasi“.

Be to, iš knygos sužinome, kad… 

… medunešės bitės tampa sumanesnės (mentally sharper — taip rašo recenzijos autorius — red. past.) pavartojusios kofeino. Jos taip pat gerokai atsparesnės alkoholiui, nei žmonės. Kad prilygtume šiuo rodikliu medunešėms bitėms, turėtume per 10 sekundžių išgerti keturis galonus (~15 l) vyno ir nė trupučio neapgirsti;

… kamanės, atvirkščiai, labai lengvai apgirsta ir ima elgtis neadekvačiai ir nerangiai skraidyti. Kai kurie tyrimai rodo, kad lizdą saugančios kamanės-sargai, neprileidžia neblaivių giminaičių, kol tie neišsiblaivo;

… šimpanzės surūgusiais vaisiais apsivalgo taip, lyg nebūtų rytojaus. Joms euforija itin patinka — nepaisant sunkių pagirių;

… vaisinių muselių patinai nuo alkoholio tampa hiperaktyvūs, o patelės – apsnūdusios. Jei aktyvių patelių nėra, girti patinai bando poruotis tarpusavyje, išsirikiuodami į ilgas „konga eiles“. Tačiau iš to mažai naudos;

… kai kurių giedančių paukščių patinėliai, su kuriais patelės atsisakė poruotis, mėgsta „priglausti butelį ir paskandinti liūdesį“, rašo Pagàn;

… drambliai itin lengvai prisigeria, nes neturi toleranciją alkoholiui lemiančio geno. Tad, nors šie gyvūnai gali sverti ir keturias tonas, sveiką protą jie gali prarasti nuo vienos taurelės — rauda, siūbuoja, klumpa ir griūna;

… LSD dozė drambliui gali sukelti panikos priepuolį, su kuriuo gyvūnas nesugebės susitvarkyti ir žus. O delfinams, kitaip nei galima pamanyti iš knygos pavadinimo, LSD visai neveikia.

… davus alkoholio, plokščiosios kirmėlės susisuka į kamuoliuką (nes — ką jau čia slėpti — nieko daugiau jos nesugeba). O aštuonkojai darosi mieliau bendraujantys ir žingeidūs, kai į akvariumą pridedama „ekstazi“. Tačiau euforija kaip tokia, jų visai nedomina ir jie nesistengia rasti svaigalų.

… kedrinis svirbelis (𝐵𝑜𝑚𝑏𝑦𝑐𝑖𝑙𝑙𝑎 𝑐𝑒𝑑𝑟𝑜𝑟𝑢𝑚) lesa surūgusius magnolijų vaisius, kol trūksta kepenys ar krenta negyvi, girti atsitrenkę į stiklą ar sieną;

… zebrinės astrildos (𝑇𝑎𝑒𝑛𝑖𝑜𝑝𝑦𝑔𝑖𝑎 𝑔𝑢𝑡𝑡𝑎𝑡𝑎), žvirblinių būrio paukščiai, pavartoję alkoholio, gieda „girtas dainas“, įterpdami į jas neįprastai aukštas natas ir nesuprantamus garsus;

… pamaitinus vorą psichoaktyviomis medžiagomis (tam plėšrūnui duodamas toksinų kupinas vabzdžio kūnas), jį, sprendžiant iš pradėto megzti voratinklio rašto, ištinka jei ne euforija, tai visiškas psichinis išsekimas.

Bendrai, ne tokia jau didelė nauda iš tokio fundamentalaus parengimo knygos pradžioje. Be to, Pagàn labai plepus. Jis nuolat juokauja (itin senamadiškai), dažnai tuos pačius juokelius pakartodamas, stengdamasis mokslinę knygą padaryti prieinamesne ir neformalesne (jis pats rašo, kad norėjo „paversti knygą pokalbiu su skaitytoju“.

Nepaisant šio „neformalumo“, knygoje daugybė išnašų — dažnai su pastabomis turinčiomis nemažai ką bendro su pagrindiniu tekstu. Daug kur yra intarpų, pilnų nebūtinų nuorodų į populiariosios kultūros artefaktus — „Žvaigždžių kelio“ serialą ar animacinį filmą „Nemo“ („mano mėgiamiausias filmas“).

Žodžiu, knyga, kaip girto voro numegztas voratinklis, parašyta ir išdėstyta kreivai šleivai, kas liūdna dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, Pagàn — rimtas ir sąžiningas mokslininkas, puikiai išmanantis savo sritį. O antra, aš jo gerbėjas ir tikėjausi, kad knygoje us gerokai daugiau girtų musių — ar bent jau kaifuojančių delfinų.

republic.ru

Išsami šio teksto versija yra Davido Winebergo tinklalapyje The Straight Dope Medium platformoje.

Komentarai ()