Politikai susirūpino menkėjančiu moksleivių raštingumu

susirūpino? durna tauta, rami tauta. visas pasaulisprie to tikslingai eina.

siulyciau naikint visas nosines raides, o palikt tik kilmininko ir galininko linksniuose. o siaip tai rastingumo mazejimu skustis nereikia, juk dar nesenai laikai buvo kai visi skaityt nemokejo. realiai tai reiketu mokymo programose palikt tik tikrai gyvenimui vertingus dalykus ir temas, o ne mokyt nereikwlingu temu, kuriu gyvenime nepanaudosi, o kol prireiks nebeatsiminsi

Gal delto ir nerastingi nes super duper kalba.

Na ir tokiu kvailu pasiūlymu turėtume puikią biorobotų armiją, kuri mokėtų daryti gerai vieną funkciją. O, mokėdamas gerai tik vieną funkciją krizinių laikotarpiu būsi pražuvęs. Net ir nekriziniu iš tiesų universalus mokėjimas padeda labiau nei vienas siauras. Šiaip tai viskas panaudojama, tiesa, panaudojama tik tuo atveju, kai tas asmuo sieja, dirba įvairiose srityse. Žinoma, jei ten stovi prie šiukšlių konvėjerio, tai ko gero ir nepanaudosi. Apskritai ką nors siūlyti išmesti ir palikti tik reikalingus dalykus, tai yra labai tiesmukiškas, tada tiesiu taikymu gali keliauti skinti braškių. Bus gyvenime tik vienas reikalingas dalykas ir tik tiek pakaks žinoti. Mokyklos turėtų pasiūlyti daugiau įvaresnių papildomų modulių, kuriuose ir būtų mokoma kiek praktiškiau arba tą teoriją sietų su praktiką. Įvairesni užklasinės veiklos moduliai, ten valanda kokia ar pora. Būtų galima diskutuoti, jei žinoma bendraminčių susirinktų. Apjungti jėgas ir dviese daryti kokį nors darbą. Taip turėtų būti vystoma, o ne išmetant neva nereikalingus dalykus. Užmiršimas nėra problema prisiminti greičiau, nei tą dalyką išmokti iš naujo. Žinoma, jeigu prieš dešimti vėl prisėsi prie trigonometrijos, tai gal ir reikėtų mokytis iš naujo, nors paprastai reikia smegenis lavinti, kadangi jos nelavinimos regresuoja. Tai įsivaizduok, kokią regresija būtų, kai mes tik paliktume reikalingus gyvenimui dalykus? Nors iš kur žinoti, kas bus gyvenime reikalinga? Kaip tai nuspręsti dar esant mokyklinukui? Sakau, nebent sieji gyvenimą su braškių skynimu arba darbu "stroikėse", kur reikalinga tik jėga ir gera sveikata. Bet sveikata irgi nebegalinė.

Iš to rašto išeina iš krato, taip galima apibūdinti LT švietimo sistemą.

Apie kokį vaikų raštingumą ir pan. jie ten kalba, jei mūsų didieji politikai nesugeba nei angliškai kalbėt, o kai kurie - net lietuviškai šnekėt... Pradėkim, broliai kurmiai, nuo savęs.

Tai kad čia ne mokinių problema. Kai paskaitau internetinius straipsnius, kiekviename galima rasti po kelias gramatines klaidas. O juos rašo ne mokiniai. Šita problema jau, matyt, keli metai egzistuoja. Daugelis komentatorių rašo taip pat be nosinių ir skyrybos ženklų. O ką jau kalbėti apie ranka rašytą raštą....

kaip pažvelgsi. jei lyginsime prieš kokius 5-6 metus buvusia "one-kultūrą", su visom tom "J" kur tik galima prikišus, tai taisomės. Plius vis daugiau įrenginių jau atpažįsta lietuvių kalbą ir gali ne tik leisti rašyti, bet ir tikrinti rašybos klaidas. Tad iš šio taško, mes lipame teisinga kryptimi, rašyba gerėja. Bet jei svarstysim ar minčių raišką lipa taip pat greitai kaip pačios rašybos gerėjimas, tada taip, vis dažniau žmonės viską sumala taip, kad nė nesupranti kas ir kaip. Skyryba neretai daugiau nei tragiška, į vieną sakinį suplakama n problemų...

Jau ne vienas komentatorius siūlė naikinti nosines ir ilgąsias raides, idant prisitaikyt prie pasaulinių "standartų". Bet tada kalba taps šalta ir sausa. Tada nebėra ką ir begalvoti apie elementarią skyrybą. Dar pridėkim ir minčių raišką. Tokio komentaro skaitymas tampa teksto šifravimu Pritariu Arns, su tom "J" kaip ir baigėsi. Dabar pastebiu angliškų trumpinių įterpimą, kaip pvz: omg, imho, ftw ir t.t. Galiu tik pasigirt savo dukra, kuriai, bent jau gramatika 3-ioje klasėje sekasi gerai. Iš 25 balų renka 23 ir daugiau. Tokio amžiaus vaikus, galėtų pradėti mokyti ir minčių raiškos. Na, užuomazgos yra - atpasakojimų rašymas, eilėraščių kūrimas, atostogų įspūdžių aprašymas ir t.t.