Socialiniai mokslai – lengvas kelias į Darbo biržą

Studijos su karjeros sėkme nesusijusios. Studijos kaip ir karjera yra asmenybės savybių rezultatas. Tai, kokia asmenybė, nulems karjerą, o ne tai, ką studijavai. Žinoma, yra specifinių sričių, pvz., IT ir kt., kur išsilavinimo tikrai reikia darbui. Tie, kurie baigė socialinius mokslus ir sėdi darbo biržoje, ne dėl socialinių mokslų ten sėdi. Vertinant savo pažįstamus, praktiškai visi, dirbantys soc. mokslų srityje, uždirba daugiau nei technologai.

Aš inžinierius technologas. Taip staigiai permesdamas pаžystamus nelabai žinau kas daugiau uždirba už technologus. Mano žmona socialinius mokslus baigusi. Ir tikrai su darbais, kol dar neturėjo stažo, buvo nelengva. Labai didelė konkurencija, nes kai stojo labai gražiai socialinių mokslų profesijos skambėjo. Tikrai gražiau mokyklinukui skamba ekonomika, negu mechanika ar kokia statyba. Asociaciojos iškarto su juodu darbu nors taip nėra. Todėl ir lenda visi pirmu numeriu į socialinius mokslus.

Iš esmės pritariu sistema. Ten gi mokyklose neprofiliuojama. Net bakalauro studijose nėra labai profuliuojama. Būtent jų metu renkiesi norimus dalykus ir šitaip studijų metu susiprofiliuoji tikslią specialybę, specializaciją. Nežinau, ar toks metodas yra labai efektyvus, bet gal geresnis nei profilio rinkimosi dešimtoje klasėje.

Blogybė slypi tame, kad žmonės bijo profesinio ugdymo. Faktas tas, kad nemotyvuotas žmogus niekada nestos į technologinius, medicininius ar fizinius mokslus - jie per sunkūs. Taipogi didžiuma atvejų nestos į humanitarinius - iš humanitarinių neuždirbsi. Lieka socialiniai - ir lengva, ir jei pasiseks alga gera. Iš esmės taip yra dėl tėvų spaudimo. Daugelis tėvų nori, kad jų vaikai turėtų aukštąjį, nesvarbu ar pats vaikas tam mato poreikį ar ne. Tokie vaikai ir renkasi socialinius. Jie patys intereso didelio neturi, o diplomą dėl vaizdo juk reikia gaut. Pasikeitus požiūriui į profesinį ugdymą, manau situacija iš esmės išsispręstų savaime. Vėlgi, šiuo atžvilgiu manau, kad reikia šviesti ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Didelė tėvų dalis savo vaikais, kuomet jie sako, kad vienas ar kitas dalykas bus/nebus perspektyvus nepasitiki, visgi, jei tėvams tai išaiškintų profesionalai, tai duotų visai kitą efektą. Pamenu mano kartoje buvo labai didelis skaičius vaikų, kurių studijų pasirinkimas buvo didžiąja dalimi nulemtas tėvų. Man pasisekė, kad mano tėvai kitokie. Mano stojimo metu jie tiesiog pasakė: "specialybę rinkis pagal save, mes nesikišim, nes galų gale tau su ja reikės gyvent, ne mums"

Manau daug kas renkasi kur studijuoti ir pagal tai, kokie dalykai sekasi mokykloje ir kokius egzaminus dėl to gali laikyti. Jei gerai sekasi humanitariniai ir socialiniai mokslai, o nesiseka tikslieji, tai nereiškia, kad pastarieji mokslai nepatinka, o likę du - patinka, ir atvirkščiai. Taigi, kam nesiseka tikslieji, atitinkamų egzaminų dažniausiai ir nelaiko. Toliau, pagal laikytus egzaminus ir renkamasi studijų programa + prisideda tai, kad nemažai nežino ko nori, todėl, dėl aplinkos spaudimo, stoja kur tik gauna VF vietą.

Gerai, kad gyvename ne diktatūroje ir patys galime pasirinkti tai KO MES NORIME. Paskui politikai stebisi, kodėl tokia didelė emigracija, kodėl toks didelis savižudybių skaičius? Ogi, atsakymą galime rasti R.Vaitkaus žodžiuose... Įdomu būtų pažiūrėti, kas dėtųsi mokyklose, kai vaikams per prievarta būtų "kišama" matematika ar kokia fizika. Tai jau tikrai, kad būsimi "specialistai" nelabai kompetetingi būtų ir su šypsena kiekvieną rytą nepabustų...

Kas būtų? Turėtume labai išprususią liaudį. Kurie ir balsuotų teisingai ir mąstytų plačiau. Man asmeniškai gaila, jog nepasirinkau mokytis daugiau įvairių dalykų(nors realiai, būčiau negalėjęs, nes pasiekiau limitą), nes jaučiu, kaip universitete bukėju bendrojo išprusimo prasme. Ir tam, kad tikrai sužinoti kurioje specialybėje būsi geriausias ir kas tau labiausiai patiks, reikia išbandyti viską. Profiliavimas Lietuvoje yra labai, labai blogai. Būtų gerai, jei moksleiviai būtų motyvuoti. Bet dauguma nėra.

Būk kad ir vienintelis specialistas pasaulyje tos srities, bet jei esi idiotas, niekas nepadės. Geriau jokio specialisto, nei idiotas. Kai trūksta žmogaus - tiesiog neuždirbama, kai pasamdai idiotą, gali į minusą nueiti greitai ir net sužlugdyti kompaniją, jei tas idiotas talentingas.

Dirbu IT programuotoju, studijavau vadyba ir baigiau nelankydamas nuo pirmo kurso anei vienos paskaitos apart sesijų. Bakalaurinį šioje "GEROJE" vadyboje parašiau per dvi dienas, dvi su pusę dienos užtrukau kol sulaukiau eilės priduoti jį, per tą laiką praradau nemažą dalį pinigų, nes aišku reikėjo išeiginių, bet vgtu sekretorėms tai nėmotais, nes jei įforminai bakalaurinį taip kaip skelbia VGTU internetinis puslapis, eik perspauzdink bakalaurinį, nes jau pasikeitusios taisyklės. Parašęs jo net neperskaičiau, pristatymui ruošiausi apie 2 valandas (įskaitant ir visas skaidres), taip pat neskaičiau darbo. Surinkau skaidres pagal reikalavimus po vieną frazę iš betkokio subjekto. Apsigyniau gavau 7. Soc. mokslai pats baisiausias dalykas kas gali nutikti jaunam žmogui, jei nebūčiau po pirmo kurso supratęs, kad tai yra visisškas šlamštas (VGTU soc. mokslai), bučiau ir aš dabar bedarbis. Visiems sakau ir sakysiu visą gyvenimą, pamirškit tą vadybą ir apskritai socialinius mokslus. Tai ne mokslas, o UNIVERSITETŲ neišprususių dėstytojų karšinimas(apie vadybą konkrečiai), žmogus baigęs inžineriją gali būti vadybininkas, žmogus baigęs mediciną - gali būti vadybininkas, žmogus nieko nebaigęs - gali būti vadybininkas, tai gyvenimo būdas, o ne mokslas. P.S. Abituriente, jei perskaitei ir esi suplanavęs studijuoti vadybą ar apskritai, nežinai ką studijuoti, nestudijuok nieko, negu kokią tai nors vadybą, rinkodarą ar kokias kūrybines industrijas.

Vat kūrybinės industrijos yra padorios. Vadyba irgi būtų geras dalykas, tačiau ne Lietuvoj bent kol kas.

Kuo? Kažkaip nedaug girdėjau apie šią specialybę.

Sunku apibūdint. Tačiau turiu pažįstamą, ten studijavusią. Geros žinios nuo reklamos kūrimo (PĮ ir turinio prasme), dizaino iki OS ir tinklų. Toks keistokas IT, žiniasklaidos ir dizaino mišinys. Reiktų konkrečiai šnekėtis su ten studijavusiais, ir motyvuotesniais.

Situacija VGTU Kūrybinių industrijų buvo toks pat nelemntas sh... kaip ir Vadyba gal skyrėsi keletas modulių.

Mane kartais juokina pasvaičiojimai apie lengvas socialinių mokslų ir sunkias tiksliasias specialybes. Yra labai paprasta priežastis, kodėl kyla mitai, kad tiksliosios specialybės yra sunkios studijuoti: didžioji dalis į jas įstojančių yra egzemplioriai, kuriems vidurinės diplomas buvo duotas per klaidą. Tokiems ir darželyje būtų sunku mokytis. Po to ir skleidžia pasakas apie "sunkias" savo studijas mamytėms, tokiems pat draugeliams ir močiutėms bandydami pasiteisinti, kodėl jie nioliktą kartą laiko egzaminą. Studijavau teisę VU. Fizikos valstybinio buvau gavęs 87 (truputį nepasiseke), kas tikrai nėra perdaug. Tai kadangi gyvenau fizikų barake, jiems visą pirmą semestrrą spresdavau uždavinius (man buvo įdomu, jiems naudinga), tik antro semestro vidurį pradėjau nebesuprasti, apie ką kalba eina. O krūva jų tų uždavinukų net ištolo neraukė. Tai kaip galima tikėtis, kad tusofčikui su valstybinio fizikos 60 ir mažiau bus lengva fiziką studijuot? Jis nemoka mokytis, jo smegenėlės greičiausiai nepajėgios mokytis, jam negali būti lengva. Kadangi iki šių metų brolis dėstė KTU informatikams (pats planavau ten stoti), tai pasakojo, kad paskutiniaisiais metais, kai praktiškai nebesant konkurso, programuotojai kaikurie nesugebėdavo kvadratinės lygties išspręsti. Kas tokiems gali būti lengva? Jiems net statybose pusėtina skiedinį sumaišyti būtų didis protinis iššūkis. O dekano nurodymu (dėl krepšelių), jų net išmesti negali, kaikurie tokie pornografiniai herojai dar ir iki diplomo prisigyvena (aišku, po itin sunkių tiksliųjų studijų). Dažniausiai priešinga situacija yra geriausiai vertinamų universitetetų socialiniuose moksluose, kur įstoja žmonės, kurie galėjo įstoti bet kur, kur tik norėjo, didelė dalis jų ir iš tos pačios matematikos būna gavę apie 90. Jiems su tais atsilikėliais būtų lengva ir tiksliuosius mokytis, ne itin sunku būna ir su socialiniais (dažnai lengviau nei mokykloje - mažiau skirtingų dalykų, kuriuose visuose reikdavo būti tarp geriausių).

dalyko lengvumas/sunkumas nepriklauso nuo to kas jį mokosi, nes tai yra objektyvu. tu išvis lygini protingus studentus su kvailais studentais, kas čia per palyginimas..? arba nesupratai kas šiame straipsnyje buvo bandoma pasakyti.

O manęs nejuokina, nes tai yra dalinai teisybė(remiuosi asmenine patirtimi). Tu stebiesi, kad kai kurie neraukiantys fizikos gauna fizikos bakalaurą?.. Kodėl nesistebi apie daug didesnę žmonių masę (žymiai), kurie lengva ranka (paprastai net neperlaikant egzaminų...) gauna socialinių mokslų diplomus? Tie patys idiotai, dar net "aukštesnio lygio", baigia įvairius socialinių mokslų universitetus ir daug lengviau gauna diplomą (kaip jau kažkas minėjo, net paskaitose neapsilanko...). Tai čia tokia situacija, jei kalbant apie žemą studijų lygį socialiniuose ir tiksliuosiuose/technologiniuose. Kalbant apie aukštesnį lygį (kur reikia pasistengt, norint įstot), tai vis viena laikausi nuomonės, jog tikslieji mokslai sudėtingesni. Tie patys asmenys, kuriems mokykloje sekėsi sunkiau - reikėdavo korepetitorių, daugiau laiko, kad įsisavintų tą patį, bet surinkę gana neblogus egzaminų rezultatus, dažniausiai turi geresnius balus socialiniuose moksluose, nei tiksliuosiuose asmenys su geresniais kopūstais ant pečių. Teko girdėt ir iš žmonių, kurie pabandę studijuot ir tiksliuosius, ir socialinius - skirtumą pajuto. Be abejo, tai yra tik mano nuomonė.

Vat čia reikėjo atmesti ir visokio plauko kolegijas ir "socialinius dardu" VDU ir pan.: jei jau atmetinėji "prastas" tiksliųjų specialybes, atmetinėk tokias ir socialinių mokslų. Finale gausi tą patį - į socialinius sustoja gabesni ir geresni (išskyrus kelias išimtis, kelis matematikos, chemijos, fizikos (su tokiais teko susidurti respublikinėse fizikos olimpijadose, tai suprasdaivai, kiek dar iki jų kelio ap...š... reikia)genijus). Tiesa, gal čia aš taip grybauju, bet VU fizikos nelaikiau pačiu žemiausiu tiksliukų laipteliu, bet galiu ir klysti.

Nenoriu sutikt. Didžioji dalis mano pažįstamų įstoję į, taip vadinkim, aukšto lygio socialinius labai vargo pas korepetitorius ir visaip kitaip stengėsi gerai išlaikyti egzaminus(dauguma jų stojo pagal senus senus stereotipus, kas yra "prestižas"). Daugiau kaldavo, nei suprasdavo, o egzaminams išlaikyti supratimo daug ir nereikia. Patys geriausi labai retai stoja į socialinius. Kiek pažįstu tikrai, unikaliai gabių, asmenų - nė vieno socialiniuose?..(bent jau kiek atgaminu)

Panašu, kad nesupranti ne tik straipsnio, bet net to, ką reiškia žodis "objektyvu". Pirma, objektyvių dalykų apskritai yra labai mažai, tai daugiausia fiziniai šio pasaulio elementai ir jų išvestiniai dariniai: skaičiavimai ir pan. "Sunku" ir "lengva", bent jau šioje realybėje yra objektyvu tik kai kalbame apie svorį (nors ir tai, man daug kas sunku, kas Ž. Savickui lengva). Tuo tarpu mokslo "lengvumas" ar "sunkumas" yra absoliučiai subjektyvūs. Man visada mokykloje buvo lengva matematika, chemija, fizika, istorija, tačiau buvo sunku kalbos. Tai reiškia, kad kalbos jau objektyviai "sunkios"? Antra, aš lyginu ne studentus, aš tik parodau to "sunkumo" subjektyvumą ir pateikiu tokio kreivo veidrodžio priežastis - santykinai daug kvailų studentų tiksliosiose specialybėse, kurių bendras bliovimas "kaip man šiandien sūnku", dar pakartotas kelių protingų dėdžių skamba po mūsų šilus ir klonius, taip: 1. Atbaidydamas studentus nuo tiksliųjų mokslų. 2. Nukreipdamas gabesnius studentus link socialinių mokslų. Taip ir įlendama į amžiną ratą - kvailiai rėkia, kaip sunku, protingi patiki ir nebenueina, lieka vien kvailiai, kurie šaukia ateinančioms kartoms...

Čia prasideda labai dideli subjektyvumai. Realiai vienintelis objektyvus dalykas yra egzamoni rezultatas. Jo neatitikimas realybei yra išimtis, o ne taisyklė. Jau vienpats faktas, kai tą korepetitorių nukankinta egzempliorių paleidžia iš jų gniaužtų, jam automatiškai viskas atrodo lengva. Turėjau grupiokę, kuriai mokytis mažiau nei 14/24, 7 dienas per savaitę atrodė atostogos. Lygiai taspats ir su mokyklos slunkium, tuo genijumi, kuris "niekada nieko nekalė", buvo toks gudrus ir mielas, kad neklauskit. Jam prireikus išmokti, kartais ir iškalti pirmąjį įrodymą atrodo, kad dangus griūva. Tada ir bėga uodegą pabrukęs rėkdamas "uoj kaip sūnku".