Ir čia mus aplenkė estai, arba kodėl Lietuvoje neleistų dėstyti B. Gatesui

Gali būt reiklus ir sąmojingas, bet kai dėstytojas gale paskaitos pasako kur nusipirkt rašto darbus, o auditorija sutartinai linkteli galvas, telieka pirkt arba skrist iš univero už nepažangumą, nes tavo darbas koks jis geras bebūtų vertinimo kriterijų niekada neatitiks... Labiausiai Lietuvos universitetuose trūksta (bet jau prieš 5 metus trūko) studentų įtraukimo į projektus, seminarus, konferencijas ir t.t. Pas mus studentas žmogus kuris ateina pasedėt paskaitose, kuriose jam aiškinama koks jis yra durnas ir kaip nieko nesupranta, paklaustyt koks geras yra jo dėstytojas ir kiek raudonų diplomų jis turi ir galiausiai susikonspektuot dalį jo paskutinio leidimo knygos...

Kokioj skylėj tu mokinais?

Speju Romerio univere, girdejau ten visus priima svarbu stora pinigine, tai gal ir destytojai iskart sako ka reikia daryt, kad baigt kursa.

Nemažai prielaidų

Įstojau čia į Romerį dabar. Nesitikėjau kokybiškų paskaitų (žinau, kas yra kokybė). Kokybės ir negavau. Tai buvo magistras, taigi jau ne tokios "būtinos" studijos. Pamačius, kad neatitinka mano reikalavimų, paėmiau ir išėjau. Už paskaitas dėstytojai juk pinigus gauna, o mano atveju gavosi, kad aš pats mokėjau (prašau nenuvertinkit manęs, nes neįstojau į nemokamą tik todėl, kad per vėlai susigriebiau stoti). Taigi, kai pats moki už studijas, nori kokybės dar labiau. Ką pamačiau: (1) dėstytojai neišmano savo dalyko. Po paskaitos dėstytoja rengėsi paltą ir skubėjo "pabėgti". Visgi paklausiau neaiškaus dalyko, apie kurį kalbėjo tos pačios paskaitos seminare kita dėstytoja. Atsakymą gavau tokį, cituoju: "Ai gal... Čia reikia galvot apie konkrečius atvejus. Ką aš žinau." Juk ne taip turėtų kalbėti dėstytojai, kuriems už darbą mokama. Užsienyje su dėstytojais po paskaitų užsidiskutuodavome po 30 min ir ilgiau, kad draugams net laukti atsibosdavo. Va čia jau būtų sektinas pavyzdys, mano nuomone (o ir diskutuoti būdavo apie ką, nes nepamenu nei vieno dėstytojo, kuris būtų tiesiog teoretikas be praktinių žinių). (2) dėstytojai vengia paskaitų, į jas žiūri kaip į trečiarūšį dalyką ir joms nesiruošia. Vengimas - studentams pasiūlius greitai prieinamas kompromisas, kad kas antrą savaitę seminarų galima nedaryti (tipo dirbti nuotoliniu būdu), nes nepatogus laikas/tvarkaraštis... Po to dar gražiau. Kadangi per vieną paskaitą dėstytojas nespėtų pakonsultuoti 14 studentų, tai buvo padaryta, kad mes eisim kas antrą kartą skirtingi žmonės. Gaunasi kartą per mėnesį. O tai gal ir mokėkim atitinkamai keturis kart mažiau? Nesiruošimas - triskart iš eilės dėstytojas atėjo nepasiruošęs visiškai. Taigi buvom priversti laiką išnaudoti skaitydami straipsnius ir ruošdami prezentacijas per tas paskaitas. Juk realiai tą galima būtų pasidaryti namie. Ką, mes skaityt nemokam? Paskaitos juk ne taip turi būt išnaudotos. Gal visai tokių paskaitų atsisakyti tam tikru metu, jei jau dėstytojas negali, ir nukelti į kitą laiką? Tikiu, kad kiti matė ir "geresnių" perliukų Lietuvos univeruose. Norėtųsi, kad viskas eitų aikštėn, kad būtų priversti daryti progresą kažkokį...