Kodėl universitetuose būsimi inžinieriai ir programuotojai studijuoja filosofiją

Pats prisimenu savo filosofijos modulį. Įdomu buvo tik vienam, kitam žmogui, dauguma žmonių, nepriklausomai kiek kruopštūs jie buvo kitose moduliuose, žiūrėdavo į šį modulį labai atmestinai. Tvarkingai jį susitvarkydavo ir jį pamiršo. Čia ir problema, kaip galima viena smulkmena sustabdyti bendrą visuomenes degradaciją? Buvo ir tebėra ignoruojamos filosofų nuomonės, tiek kritikos buvo išsakyta tiek ir su švietimo sistema, tiek ir su visa visuomene. Lietuvių požiūris per 20'imt metų nepasikeitė, emigracija vis dar didžiulė problema, tolerancija korupcijai auga, naujoji karta tampa dehumanizuota, įlindusi į virtualią erdvę jie praranda gebėjimą bendrauti. Dėl savo aklo lėkimo į vakarus, mes tapome akli į visas bėdas kamuojančias juos. Mes trokštame pokyčio kurio pilnai nesuprantame ir kurį gausime tiktai pardavę Lietuvą. Gal būt tapsime tik dar viena Europos sąjungos provincija su įšbarstyta tauta bei giliomis skolomis kurias įgijome dėl savo noro turėti rojų čia ir dabar. Girdėjau, kad ir mes judame link 3'jų metų bakalauro studijų ilgio. Iš vienos pusės tai labai naudinga tiems, kurie ne ten įstojo. Pagaliau nereikės laukti 2'jų metų kol baigsi bendruosius modulius ir 3'čiame kurse galėsi įsitikinti, kad ne ten įstojai. Toks trumpas studijų laikotarpis yra naudingesnis ruošiant žmones rinkai. Yra užtrunkama mažiau laiko, studentai gauna to ko nori. Ar darbo rinka yra viskas? Ar aukštąjį išsilavinimą turinčiam žmogui reikia bendro išprusimo? Deja, šiuolaikinė visuomenei to nereikia. Kaip tarybų sąjungoje, mums tampa vis svarbiau mokytis vis daugiau ir daugiau apie mažiau. Siauromis specializacijomis žmones tampa visiškai bejėgiai suvokti juos supantį pasaulį. Kaip ir Didžiojoje Britanijoje, mane draugas pradėjo studijuoti doktorantą kol aš užbaigiau bakalaurą tačiau jų sistema jo visiškai neparuošė suvokti kas dedasi už jo siauro pasaulėžiūros. Ankščiau tik kvailys būtų pasirinkęs aukštajame moksle siaurą specializaciją kurią stumia mums užsienio universitetai. Išsilavinęs žmogus yra visų pirma eruditiškas žmogus, dažnoje kultūroje ir patriotas, aktyvus visuomenės narys, dirbantis tėvynės labui. Mes tokių žmonių turėjome labai daug kylant iš carinės priespaudos laikų bei kuriant savo tėvynę. Sovietai aiškiai suprato tokių žmonių pavojingumą bei juos greitai pašalino. Iš jų atneštos moralinės degradacijos deja bijau, kad mes niekados nebe išlipsimę ir bendra statistika vis blogės bei blogės. Aš tai pats pastebėjau skaitydamas teisėsaugos tyrimus apie korupciją, matydamas vis mažėjančias aktyvistų grupes įvairiuose renginiuose bei savanoriškuose mokymo programuose. Netgi ir su dabartine kariuomene, kai savanorių atsiranda tiktais apie 30'imt, kai reikia ruoštis ginti tėvynę bei kalbos eina ne apie grėsmę iškilusią Lietuvai, bet apie išsisukimą iš tarnybos ar kojų persišovimą tam, kad tik nereikėtų tarnauti, tuomet žinome, kad kažkur bei kažkada padareme klaidų kurdami savo valstybės pamatus.