„Karo metu pamatai ne tik blogiausią žmogaus elgesį, bet ir geriausias jo savybes – milžinišką drąsą, nesavanaudiškumą, tikrą herojiškumą, užuojautą, kurias išlaisvina ekstremalios sąlygos. Kad ir kaip bebūtų keista, kare gimsta nuoširdi bičiulystė, brolybės jausmas – toks, kokio neaptiksi niekur kitur. Šis stiprus ryšys sukelia didesnę priklausomybę nei baimės sukeliamas adrenalinas“, – atskleidžia garsus JAV karo žurnalistas Chrisas Kline’as, pavasario semestre pradėsiantis dirbti Kauno technologijos universitete (KTU).

Naujasis dėstytojas, prisijungęs prie KTU IF Multimedijos inžinerijos katedros, savo paskaitose dalinsis asmenine patirtimi iš karo Kaukaze, Irake ir Afganistane, mokys studentus komunikacinių įgūdžių bei analitinių gebėjimų, nagrinėjant įvairias pasaulio politines krizes, ginkluotus konfliktus.

– Kodėl nusprendėte pasirinkti nelengvą, o dažnai ir pavojingą, karo žurnalisto karjeros kelią?

– Kiek save prisimenu, visada norėjau būti žurnalistu. Kai man sukako devyneri, pasakiau savo šeimai, kad būsiu užsienio korespondentas ir karo reporteris. Visada žinojau, kad žurnalistika – mano pašaukimas.

Esu kilęs iš menininkų šeimos: mano tėtis buvo teatro ir kino aktorius, kaip ir mano teta, mama – operos solistė, o dėdė – ne tik įžymus psichologas, bet ir talentingas poetas. Taigi, istorijų rašymas yra tarsi užkoduotas mano genuose, kaip ir gyvenimo dramatiškumo pajautimas. Mano giminės medį puošia ir daug architektų, akademikų ir net vienas piratas!

Užaugau su meile savo šalies istorijai, o ypač jos neramumams ir konfliktams – tiesiog privalėjau pamatyti į istoriją įeisiančius įvykius, atgyjančius priešais mano paties akis.

– Ar buvo ir daugiau priežasčių, lėmusių jūsų pasirinkimą?

– Taip, net keletas. Prieš persikeliant gyventi į Ameriką, iki dešimties metų augau Francisko Franko fašistinio režimo valdomoje Ispanijoje. Baimė ir ankstyvas priespaudos atsiminimas pasiliko manyje, kartu sukeldami instinktyvų norą kovoti prieš juos.

Savo ankstyvą vaikystę taip pat leidau Italijoje, kuomet šalis buvo ant revoliucijos ir karinio perversmo slenksčio, prieš prasidedant Raudonųjų brigadų terorui. Būdamas dar visai mažas berniukas, gatvėse dažnai matydavau masines riaušes, susirėmimus tarp demonstrantų ir karabinierių. Šie keisti reginiai mane patraukė ir neleido nuo jų nusigręžti – manau, kad būtent tada manyje užgimė karo reporteris. Norėjau būti šio vyksmo liudininkas.

Amerikos komercinių programų televizijos tinklo CBS korespondentas Richardas C. Hotteletas, vienas iš geriausių Antrojo pasaulinio karo korespondentų, vienas pirmųjų JAV žurnalistų, įžengusių į Berlyną, žlugus nacių sostinei, taip pat turėjo įtakos mano apsisprendimui. Jis buvo senas šeimos draugas, kuriam svečiuojantis mūsų namuose, nuolatos sekiodavau iš paskos, trokšdamas išgirsti jo karo istorijas. Richardas buvo ir yra mano didvyris, kurio pėdomis norėjau sekti.

– Ar teko atsidurti tokioje situacijoje, kur jūsų gyvybei grėsė pavojus?

– Čečėnijoje, Irake, Afganistane aš ir mano komanda ne vieną kartą susidūrėme su mirtinu pavojumi – tai yra profesinė rizika, su kuria tenka susidurti kiekvienam karo reporteriui. Man be galo liūdna, kad kovos lauke praradau daug savo draugų.

Kartais pavojus supa iš visų pusių, tačiau kažkodėl lieki jo nepaliestas. Tuomet atrodo, kad esi gimęs po laiminga žvaigžde, turi „stebuklingą“ apsaugą, nors iš tiesų tai tik iliuzija. Ši sąmoningo neigimo būsena yra tam tikra prasme reikalinga – jei tave paralyžiuotų baimė, nebegalėtum funkcionuoti.

Pagarba priešiškai aplinkai karo metu yra labai svarbi padėties rimtumo suvokimui, kuomet atsiduri staigios ir žiaurios mirties akivaizdoje. Žinoma, tai yra niekas daugiau, vien tik nuolatinė baimė, tačiau su laiku išmokus šį jausmą kontroliuoti, ji išmoko pastabumo, budrumo bei sustiprina kovos dėl išlikimo instinktus.

– Dalyvavote įvairiuose pasaulio kariniuose konfliktuose. Kuris iš jų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, jums įstrigo labiausiai? Kokias žmogaus savybes atskleidžia karas?

– Kartą Čečėnijoje manęs vos nesučiupo rusų armija – net neabejoju, kad mane būtų nušovę tą pačią akimirką.

Antrasis šiuolaikinis rusų ir čečėnų karas yra baisiausia, ką man teko matyti per savo gyvenimą – tai buvo ne kas kita, kaip žmonių genocidas. Iš 1 mln. čečėnų rusai nužudė daugiau nei 200 tūkst., o pasaulis dėl to nepakrutino nei piršto! Iki šiol nesuprantu, kaip man pavyko ištrūkti gyvam.

Man ir mano operatoriui dirbant Irake, kartą vos pavyko išvengti 120 mm minosvaidžio šovinių serijos. Šią situaciją puikiai atspindi sero Winstono Churchillio išsakyta mintis, jog išties didis džiaugsmas jaustis nušautam be pasekmių. Galvodamas apie šį įvykį, taip pat visada prisimenu, ką yra pasakiusi mano krikšto mama: „Drąsa yra baimė, kuri jau sukalbėjo savo maldas“.

Skirtingai nuo kareivių, karo reporteriai turi pasirinkimą, ar būti kovos lauke, ar iš jo pasitraukti. Dėl to aš labai gerbiu karius, kurie tokios prabangos neturi. Daugelis jų tapo mūsų artimais bičiuliais.

Karas nėra pramoga – tai šlykščiausias dalykas, kuriam pasiduoda žmonės, tačiau jis taip pat panaikina machinacijas, piktas gudrybes, nes kiekvieną sekundę balansuojama tarp gyvybės ir mirties.

Kare nelieka laiko ir vietos kvailiams.

Keista, tačiau tokiomis aplinkybėmis pamatai ne tik blogiausią žmogaus elgesį, bet ir geriausias jo savybes – milžinišką drąsą, nesavanaudiškumą, tikrą herojiškumą, užuojautą, kurias išlaisvina ekstremalios sąlygos. Kad ir kaip bebūtų keista, kare gimsta nuoširdi bičiulystė, brolybės jausmas – toks, kokio neaptiksi niekur kitur. Šis stiprus ryšys sukelia didesnę priklausomybę nei baimės sukeliamas adrenalinas.

Komentarai (1)