Pasiruošimas pirmai klasei – iššūkis ne tik vaikams, bet ir tėvams. Pirmiesiems kyla klausimų apie naują jų gyvenimo etapą, o antriesiems – kaip vaikus jam tinkamai paruošti. Ar būsimas pirmokas turi mokėti rašyti ir skaityti? Kaip nuteikti vaiką, kad nauja pradžia jam keltų kuo mažiau streso? Kaip ugdyti vaiko savarankiškumą? Ką svarbu žinoti tėvams? – tik keli pagrindiniai klausimai, kurių sulaukia pradinių klasių mokytojos.

„Mes, mokytojai, dažnai sakome taip – kiek tėvai investuos laiko ir dėmesio vaikams pirmaisiais metais, tiek jie laisviau galės atsikvėpti vėlesnėse klasėse“, – teigia „Erudito“ licėjaus pradinių klasių mokytoja Laima Pėtelienė. Ji akcentuoja, kad kai kurių įgūdžių įgijimas dar iki pirmos klasės, gali vaikui padėti lengviau prisitaikyti prie mokyklos aplinkos. Tik to nereikėtų palikti paskutinėms dienoms, nes kai kurie įgūdžiai nėra greitai išugdomi, nors savo svarbumu pralenkia mokėjimą skaityti ir rašyti. Kokie jie – dalinasi „Erudito“ licėjaus pradinių klasių mokytojos Laima Pėtelienė ir Jolanta Derkač.

Kokie įgūdžiai svarbūs būsimam pirmokui?

Mokytojos akcentuoja – akademinė parengtis nėra pagrindinis dalykas. „Dažnai sakoma, kad svarbu namuose išmokyti vaiką skaičiuoti, skaityti. Labai gerai, jei vaikas jau pažįsta spausdintines raides, moka užrašyti savo vardą ir net po truputį skaito – jis pats geriau jausis, kai jam lengviau seksis mokykloje. Bet aš niekada nerekomenduočiau mokyti namuose rašyti rašytinių raidžių. Jei vaikas išmoksta neteisingai laikyti pieštuką, netaisyklingai vesti linijas, tai pakeisti įgūdį yra kur kas sunkiau nei išmokyti naujai“, – sako mokytoja L. Pėtelienė.

Pasak jos, daug vertingiau, jei vaikas namuose spalvina, karpo, klijuoja, lipdo, konstruoja – taip vystosi jo smulkioji motorika. „Dažnai pastebime, kad pirmokams labai sunku laikyti parkerį, rašydami jie greitai pavargsta. Dabar vaikai daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar plančetės. Naudojant šiuos įrenginius dirba visai kiti rankos raumenys. Aš dažnai tėvams sakau – jei vaikas moka spalvinti neišeidamas už paveikslėlio kraštų, tai reiškia, kad jo riešas dirba gerai ir jam nekils problemų mokantis rašyti“, – akcentuoja mokytoja.

Anot L. Pėtelienės, dar labai svarbu, kiek namuose skaitoma, sekama pasakų. „Dažnai tėveliai skundžiasi, kad vaikas neskaito knygų, teigia, kad jam neįdomu. Išmokęs skaityti, kurį laiką vaikas tai daro mechaniškai, neprisimena perskaityto turinio. O jei pats skaitymo procesas sunkiau sekasi, jis gali prarasti motyvaciją, norą domėtis knygutėmis“, – atkreipia dėmesį mokytoja. Dėl to ji pataria skirti laiko paskaityti kartu su vaiku, ragina namuose rengti knygų skaitymo vakarus, kai skaito vis kitas šeimos narys. „Tai ir puiki galimybė ir pasikalbėti apie knygutę, veikėjus, vertybes. Taip diskutuojant plečiasi vaikų žodynas, gerėja skaitymo, kalbėjimo, pasakojimo įgūdžiai, kurie labai pravers ugdymo procese“, – sako L. Pėtelienė.

Mokytojos neretai pasigenda ir vaiko gamtinių žinių, juos supančios aplinkos pažinimo – kokie gyvūnai gyvena Lietuvoje, kokie čia yra metų laikai, kokie mėnesiai sudaro metus ir pan. „Gamtos mokslų sritys itin dažnai būna labai apleistos. Vertėtų koncentruotis į įvairiapusiškesnį vaiko lavinimą, neapsiriboti vien raidėmis ir skaičiais“, – pataria L. Pėtelienė.

Psichologinis pasirengimas mokyklai – kaip tą padaryti?

Mokytoja Jolanta Derkač pastebi, kad neretai patys tėvai, to nesuvokdami, artėjant mokslo metams pradeda kelti vaikui stresą. „Baigiantis vasarai net ir tokie nekalti tėvelių pasakymai, kaip kad „tuoj ateis rugsėjo 1-oji – prasidės rimtas darbas“ ar panašiai, gali vaikui kelti mokyklos baimę. To neturėtų būti. Priešingai – reikėtų su vaikais kalbėtis ir jų klausti, kaip jie jaučiasi, patikinti, kad jų nerimas yra natūralus“, – pataria ji. 

„Erudito“ licėjaus mokytojos siūlo su vaikais pasidalinti savo teigiamomis mokyklos patirtimis. Be to, vertėtų papasakoti bendrąją informaciją apie mokyklą – kad tai yra vieta, kur jie daug ką sužinos, išmoks, susipažins su kitais vaikais; kad ten yra pamokos, kurias moderuoja mokytojas ir kad tas laikas yra skirtas mokytis; taip pat yra pertraukos – laikas pailsėti, susitvarkyti darbo vietą, pasiruošti kitai pamokai.

„Su šia tvarka mokykloje vaikus supažindina mokytojai, bet kai apie tai iš anksto pradeda kalbėti ir tėvai, atėjęs į mokyklą vaikas gauna harmoningesnį supratimą, patvirtinimą, kad čia viskas gerai, kad taip ir yra, kaip jam pasakojo tėvai“, – pastebi L. Pėtelienė.

Dėmesys savijautai, o ne pasiekimams

Anot L. Pėtelienės, nuteikti vaiką drąsiau pasitikti nežinomybę padeda ir situacijų modeliavimas – aptarimas, kur prireikus vaikas gali kreiptis pagalbos, ką daryti po pamokų, jeigu kartais tėveliai neatvažiuotų laiku jo pasiimti ir panašiai. Tai, anot mokytojų, sumažina vaiko stresą nežinomose situacijose, jis jaučiasi saugesnis.

J. Derkač atkreipia dėmesį, kad taip pat tėvai turėtų stebėti vaikus – kokios nuotaikos jie išeina ir sugrįžta iš mokyklos. Bet jie taip pat turėtų suprasti, kad vaikų atsakymas į tėvų klausimą „kaip sekėsi“ yra formuojamas pagal paskutinę vaiko patirtą emociją – jei jis išeidamas susierzino, tai gali ir sakyti, kad viskas blogai.

„Labai svarbu, kai tėvai vaiką padrąsintų, o ne skubotai imtų dalinti patarimus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Reikia stengtis įsijausti, suprasti, su kokiais sunkumais vaikas asmeniškai susiduria, kas jam kelia nerimą. Būna, kad net nepavykęs batų raištelių užsirišimas kelia jam tokius vidinius sunkumus, kad visa diena nueina niekais. Labai svarbu tėvams pastebėti, kas vyksta, o vaikams jausti – kad tėvai rūpinasi jų sunkumais, nerimu. Daug svarbiau paklausti, ne „kaip tau sekėsi?“, o „kaip tu jautiesi?“, – atkreipia dėmesį mokytoja L. Derkač.

Savarankiškumas pirmoje klasėje – ką vaikas turi mokėti?

Už akademinę parengtį kur kas svarbiau ir kai kurios vaiko savarankiškumo apraiškos. Mokytojos patvirtina – atsakomybė ir savarankiškumas ugdomi ir mokymosi procese, bet yra tam tikri dalykai, kuriuos savo amžiaus grupėje vaikai jau turi mokėti padaryti patys. Gebėjimas atpažinti savo daiktus, užsirišti batus, apsirengti, susitvarkyti drabužėlius, mokėti susidėti savo daiktus, pasivalyti stalą – tai tik keletas labai svarbių įgūdžių.

„Tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kai pasidrožęs pieštuką vaikas nesugeba sušluoti šiukšlyčių, nes nemoka laikyti šluotos. Darbo užbaigimui ir savo vietos susitvarkymui mes skiriame labai daug dėmesio“, – pasakoja L. Pėtelienė.

Jai antrina ir mokytoja Jolanta: „Svarbu mokėti pasiruošti savo darbo vietą, rašymo priemones, susidėti kuprinę – tai turėtų būti ne tėvelių pareiga. Aš kartais girdžiu vaiką sakant „man mamytė neįdėjo“ – taip neturėtų būti. Dėl to labai naudinga, kad ir šešiametis namuose jau turėtų pareigas, atsakomybes, išmoktų laikytis susitarimų ir suprastų, kad jų nevykdant susiduriama su pasekmėmis, kaip kad tvarkingai nesusidėjus kuprinės – pamokoje gali neturėti liniuotės“.

Mokytojos pataria – kaip ruoštis mokyklai kartu su vaikais

Vienas geriausių būdų, kaip mokyti vaiką bendradarbiavimo, taisyklių ir pareigų laikymosi, emocijų valdymo, anot mokytojų, yra stalo žaidimai visai šeimai. Žaidžiant vaikai mokosi suvokti taisyklių reikšmę, suprasti, kad jų negalima laužyti ar ignoruoti, nes tada sulaukiama pasekmių.

Vis tik, ir čia, pastebi L. Derkač, nereikėtų daryti esminės klaidos. „Kartais mes, kaip tėvai, norime, kad vaikas nuolat jaustų pergalės skonį ir visada leidžiame jam laimėti žaidimą. Toks vaikas mokykloje nemoka susitaikyti su nesėkme. Jis dažnai taip skaudžiai ją išgyvena, kad, nežinodamas, kaip susidoroti su situacija bei jį užklupusiomis emocijomis, gali įžeisti ar net nuskriausti kitą. Dėl to, stalo žaidimai turėtų būti žaidžiami sąžiningai, laikantis taisyklių ir nuleidžiant visuomet laimėti vaikui“, – akcentuoja mokytoja.

Kitas svarbus dalykas, kam reikėtų pradėti ruoštis iš anksto – nauja dienotvarkė. Pasak mokytojų, svarbu ne tik padėti vaikui įprasti keltis, eiti miegoti ir valgyti vienodu rėžimu. „Tėveliai turėtų padėti vaikui susidėlioti ir dienotvarkę po pamokų bei prižiūrėti, kaip jos laikomasi. Ypač pirmąjį mėnesį. Pas mus mokykloje nėra namų darbų, bet kartais norime, kad namuose vaikas užbaigtų tai, ko nespėjo padaryti klasėje. Didelį dėmesį skiriame ne atliekamų darbų kiekybei, o kokybei, jų užbaigtumui. Vietoje namų darbų pas mus yra savaitės užduotėlės, todėl reikėtų padėti vaikui pasiplanuoti, kada jas atlikti“, – pataria mokytoja L. Pėtelienė.

Anot jos, tėvai jokiu būdu neturėtų įprasti užmigdę vaikus patys jiems sudėti kuprines ar atlikti užduotėles už juos. „Tėvai jau mokėsi mokykloje savo laiku, užduotys yra skirtos vaikams. Bet, ką jie gali padaryti iš savo pusės, tai skirti laiko vaikams, klausti, domėtis jais“, – sako „Erudito“ licėjaus mokytoja.

Komentarai ()