Laisvasis universitetas atkeliauja į Klaipėdą (12)
2009 m. sausio 16 d., penktadienį, savo veiklą pradeda Laisvojo universiteto (LUNI) filialas Klaipėdoje. Pirmosios paskaitos vyks nuo 18:00 val. bare „Miesto smuklė“, Tiltų g. 6, Klaipėda. Įėjimas laisvas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Į uostamiestį atvyksta du lektoriai iš Vilniaus. Istorikas, publicistas ir aktyvistas Kasparas Pocius pristatys laisvojo universiteto idėją, siekius ir tikslus, papasakos apie tokių mokymosi įstaigų patirtį įvairiose Europos šalyse. O ekonomisto išsilavinimą turintis rašytojas ir vertėjas Darius Pocevičius supažindins su didžiųjų žmonijos mąstytojų sukurtais idealios visuomenės projektais, kurie vadinami socialinėmis utopijomis: literatūrinėmis (Platono „Valstybė“, T. More’o „Utopija“, T. Campanellos „Saulės miestas“, F. Bacono „Naujoji Atlantida“, J. Swifto „Guliverio kelionėse“,E. Zamiatino „Mes“, G. Orvello „1984“, O. Huxley „Puikus naujas pasaulis“) ir praktinėmis (anarchizmas, ekonominė Parekono sistema, ateities miestas Aurovilis, pokapitalistinis Zeitgeist pasaulis).
Kasparas Pocius: Laisvasis universitetas – maištinga erdvė anapus sistemos
Tradicinis universitetas (tiek valstybinis, tiek privatus) siekia konstruoti dėstytojų ir studentų tapatybes bei socialinį statusą, versdamas juos valstybės tarnais arba laisvosios rinkos vergais. Kita vertus, jis suinteresuotas studento, kaip izoliuotos visuomenės ląstelės, formavimu, siekia silpninti studentų aktyvumą ir (kartais net panaudojant policijos prievartą) trukdyti galimiems studentų judėjimams. Vakaruose šiuos procesus paskatino rinkos liberalizacija ir studentų judėjimai (Prancūzijoje, JAV ir kitur – šeštajame, Italijoje ir Graikijoje – septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje).
Kad reikalai Lietuvoje judės ta pačia kryptimi, rodo priimtoji „revoliucinė“ aukštojo mokslo reforma. Nuo Vakarų skiriamės dar vienu dalyku – mūsiškės studentų sąjungos, neturinčios beveik jokios socialinio maišto patirties, yra ne studentų interesus atstovaujantys centrai, o biurokratinės mašinos sraigteliai, kurių tikslas – „nukenksminti“ studentus ir padėti hegemonams. Pasipriešinti šiems procesams leidžia radikalios alternatyvos, kylančios studentų ir aktyvistų tarpe. Jas skatina radikalios kairiosios, anarchistinės ir autonominės idėjos, pagal kurias alternatyva tradiciniam universitetui tampa universitetinės iniciatyvos „iš apačios“ – laisvieji universitetai.
Tai – bandymas sujungti dėstytojus, studentus ir aktyvistus, kartu analizuoti alternatyvas globalinio kapitalizmo sistemai, sukurti universiteto kaip laisvos ir maištingos bendruomenės, galinčios veikti ir atsikovoti sau priklausančią erdvę, modelį.
Vakaruose tos alternatyvos gimė po 1990-ųjų, susiklosčius globalinio kapitalizmo sistemai, ir jau pasiekė solidžių rezultatų. Kai kada jų atsiradimą inspiravo netgi pati globalinė sistema (taip per Georgo Soroso fondų neapsižiūrėjimą Slovėnijoje, Liublianoje atsirado Toncio Kuzmaniciaus įkurtas Darbininkų ir pankų universitetas), bet dažniausiai juos sukurdavo aktyvūs studentai, dėstytojai ir aktyvistai. Tokie universitetai efektyviai veikia ir internete (žr. www.edu-factory.org), ir realioje erdvėje. Organizuojamos paskaitos, debatai, skaitomi radikalių autorių, dažniausiai filosofų ir politinių aktyvistų tekstai. Gyvai reaguojama į visuomenėje vykstančius procesus, dalyvaujama pilietinėse akcijose – tai parodė rudens įvykiai Italijoje (viešos paskaitos miestų aikštėse) ir žiema Graikijoje (universitetų „užgrobimai“).
Laisvasis universitetas gali veikti neremiamas nei valstybės, nei rinkos. Tai suteikia jam laisvę judėti, klajoti, kurtis ir atsirasti vis naujose vietose – tai ne stabili, vertikali struktūra, bet horizontalus tinklas. Tai rodo, kad laisvasis universitetas – tai ne tik studijos, bet ir aktyvumas, drąsa bei viešumas.