Urtė Mėlynytė. Aukštojo mokslo reforma arba kodėl aš išvažiuoju į užsienį (75)
Tarkim, aš ką tik atšvenčiau šimtadienį ir visai neseniai nusprendžiau, kuriuos brandos egzaminus laikysiu birželį. Žinau, kad sekdama tėvų tradicijas, pildydama jų lūkesčius ir savuosius troškimus atversiu naują savo gyvenimo etapą – pradėsiu studijas. Truputį daugiau pasitikėjimo savimi ir daugiau klaustukų, ne, ne dėl to, kad nežinočiau, ko noriu. Chaosą galvoje sukelia klausimas „Kam viso to reikia?“
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mano klasėje gerai besimokančių nėra daug. Vyrauja šešetai ir septynetai, ir tik iš geografijos geresni pažymiai – juk parašyti apie dukart išvaikštinėtą Delį, Paryžių ar Sidnėjų yra žymiai paprasčiau nei suvokti integralus, elektrolizę ar derinamųjų pažyminių skyrybą.
Nujaučiu, kad brandos egzaminus išlaikysiu visai neprastai. Raudono atestato gal ir negausiu, bet ir perlaikymų tikrai nereikės. Nujaučiu ir tai, nors ne... Aš žinau, kad tėvai galės padėti tik minimaliai, jie ir be manęs turi kuo rūpintis.
Jei noriu mokytis universitete, vienintelė galimybė – imti paskolą pragyvenimui. Jei pasiseks – gausiu vietą bendrabutyje, už gyvenamąjį plotą tektų pakloti apie 200 litų. Namuose gaminantis košes ir sriubas bei atsivežant mamos paruoštų sodo gėrybių, svarbiausiems daiktams prireiktų dar apie 600 litų. Ir būtinai su sąlyga, kad neplyš batai, striukės ir džinsai, kad nereikės eiti pas stomatologą, nesirgsiu gripu ar skrandžio ligomis. Ir visuomeninio transporto bilietų kainos nešoktels dukart. Dar būtinai iš karto po diplomo įteikimo turėsiu gauti bent minimaliai apmokamą darbą.
Apie naujausias madas, atidarytus klubus ir populiariausius patiekalus prašmatniuose restoranuose sužinosiu iš savo kurso draugų. Iš tų, kurie mokėsi šešetais, tiesa, ir čia, aukštojoje mokykloje mokantis prestižinės specialybės, jiems einasi ne ką geriau, bet jie juk išmindžiojo Delį, Paryžių bei Sidnėjų ir turi ką papasakoti! Daugelis jų nesugeba mokytis universitete, nesuvokia paprasčiausių dalykų, ir vienintelė priežastis, kodėl jie čia toleruojami – kasmetinis solidus įnašas į universiteto sąskaitą.
Bet jei universitete negausiu studijų krepšelio? Jei būsiu visai šalia tų vienuolikos tūkstančių laimingųjų (o gal net mažiau), bet jau po lemtinguoju brūkšniu? Ką darysiu tada?
Ketveriems metams reikės keliolikos ar keliasdešimties tūkstančių litų, priklausomai nuo pasirinktos specialybės. Dar pridėkim paskolą pragyvenimo išlaidoms – skaičiuojant dabartinėmis kainomis, viso labo 8 000 litų metams (jei vasaras leisiu ne studijų mieste), ir apie 32 tūkstančių visam studijų laikotarpiui, dar pridėkim palūkanas ir jau visai neblogas „krepšelis“ savarankiško gyvenimo pradžiai, tiesa? Aišku, visada lieka dar nelaimėtas milijonas loterijoje, bet aš realistė, tad gal geriau pasakysiu: „Lik sveikas, mano svajonių universitete!” ir nuleisiu kartelę kiek žemiau.
Gal geriau stoti į kolegiją? Ten tikrai man atitektų vienas iš 10 tūkstančių krepšelių, tad reikėtų tik paskolos pragyvenimui – skaičiuojant dabartinėmis kainomis, apie 24 tūkstančių litų visam studijų laikotarpiui. Bet tik su sąlyga, kad krizė pasibaigs ir kad po trejų metų bus srities, kurios mokslus kirtau, specialistų poreikis.
Kolegijoje tokių kaip aš – protingų, bet neturinčių kišenėje papildomų kelių ar keliolikos tūkstančių litų studijoms – daug. Visi siekia būti geriausiais, ir tas didis perfekcionizmas visai ne iš meilės studijoms, tai tik begalinis noras išlikti su krepšeliu.
Papasakoti apie studijų draugus? Tokių čia nėra, nes mes visi – studijų konkurentai. Kiekvienas atsiskaitymas, kolokviumas ar egzaminas čia vertinamas tūkstančiais.
Aš viską rimtai apsvarsčiau, suskaičiavau, ir sakau: „Ačiū, tikrai ne!”.
Ačiū, bet man nereikia tokios „kokybės“, kuri iš tikrųjų yra tik pažadas apie kažkada būsiančių kokybę. Man nereikia ir „prieinamumo“, kuris yra tik plačiai prieinama paskolų sistema. Ačiū ir už „efektyvumą“, t.y. už tą pažadą, kad mokesčių mokėtojų lėšos bus naudojamos efektyviai.
Aš sakau: „Ačiū, bet tikrai ne!” ir dažniau skaitau portalus ir leidinius apie darbo ir studijų galimybę užsienyje, o ne brošiūras apie lietuviškas aukštąsias mokyklas...
Bet aš pažadu sugrįžti po kelerių ar keliolikos metų, kai išryškės socialinio eksperimento, vadinamo aukštojo mokslo reforma, pasekmės. Būtinai aplankysiu bankrutavusius universitetus, pasivaikščiosiu po naujus prekybos, pramogų ir poilsio centrus, prie kurių įėjimo kabos lentelės su užrašais „Čia veikė Vilniaus pedagoginis universitetas“, „Čia buvo Vilniaus universiteto Chemijos fakultetas“ ir „Šioje vietoje ilgus metus veikė Kauno technologijos universitetas, bet nesulaukęs studentų su krepšeliais, buvo priverstas nutraukti savo veiklą“.
Pasimatysiu su buvusiais klasės draugais, kurie dabar pradeda grąžinti bankams paskolas, išleistas išsilavinimui įgyti. O tai, ką jie gavo, buvo pasenusi informacija, skaitoma akių nepakeliančių dėstytojų, kurie neketina keisti savo metodų, jų konspektai su begale gramatinių klaidų, studijų dalykų mažinimas ir kreditų skaičiaus didinimas (kam dėstyti tris dalykus po keturis kreditus, jei galima padaryti du dalykus, kurių vertė – po šešis kreditus?). Buvę studentai tūkstančius mokėjo už pažadą, kad studijų kokybė gerės. Ir gavo.. pažadą.
Aš būtinai grįšiu ir, jau tapusi profesore, pradėsiu gaivinti lietuvišką aukštojo mokslo sistemą. Su neparsidavusiais ir šviesiais kolegomis iš Lietuvos bandysim prikelti tai, kas dar liko. Tik šįkart bus be galo sunku, nes tauta, iškentusi ilgametę svetimšalių priespaudą, liko nuvilta savų – tų, kuriuos rinko ir kuriais pasitikėjo, tų, kurie žadėjo beveik aukso kalnus, o padarė... kaip visada.
