Rugsėjo 1-ąją mokiniai jiems dovanoja gėles, kasdienybėje vos nusisukus apdalija „f...ck‘ais“ ir tyliai išvadinę subingalviais, durniais ar gaidžiais pasiunčia į vieną vietą.

Kartais mokytojo darbo vieta labiau primena cirko areną ar mūšio lauką: vienas klasėje rėkia, kitas raugėdamas bando išgauti muzikos garsus, trečias tupi po suolu arba, žiūrėk, ima ir išsitraukia peilį. Dėl nesibaigiančių cirkų kenčia ne tik mokytojai, bet ir norimų žinių negalintys gauti vaikai.

Kam klasėje reikalinga kriauklė?

„Vienas mano klasiokas turėjo pomėgį siusioti į klasėje esančią kriauklę, – pasakoja VGTU pirmakursis Mantas. – Kartą matematikos kabinete jis apsiusiojo ne tik pačią kriauklę, bet ir čiaupą – viską, prie ko galėjo prisiliesti rankas norėdamas nusiplauti mokytojas. Tai buvo jo kerštas.“

Vaikinas juokiasi prisiminęs, kaip pro mokyklos langus skraidė kėdės, skutimosi putomis būdavo papuošiamos ant palangių augančios gėlės ir kaip keli klasiokai mokyklos tualete ėmė ir... susikūrė laužą.

Kad turėjo į klasėje įrengtą kriauklę mėgstantį šlapintis klasioką, prisimena ir vilnietė gimnazistė Laura. Mergina pasakoja, kad jis buvo pati tikriausia rakštis ne tik mokytojams, bet ir visiems klasės draugams: „Nors ir kiek jo mama būdavo kviečiama į mokyklą, jis pats vedamas pas mokyklos psichologę, mokytis klasėje būdavo neįmanoma – vaikinas palindęs po suolu garsiai dainuodavo, rėkaudavo, o vienąsyk per pertrauką lakstydamas taip įsišėlo, kad neapsižiūrėjęs trenkė klasės auklėtojai durimis ir praskėlė kaktą. Mokytoja tada buvo nėščia.“

„Ankstesnėje mokykloje išsidirbinėti iš mokytojų visiems buvo įprasta, – tęsia Laura. – Ne kartą per pertraukas mokyklos koridoriai būdavo pripurškiami ašarinių dujų. Visi bėgiodavo springdami nuo jų ir bandydami kiek tik įmanoma užsidengti burnas ir nosis. Gimnazijoje, kurioje dabar mokausi, nieko tokio nėra. Aišku, būna, kad per pamokas valgydami traškučius klasiokai ima garsiai raugėti, nekreipdami dėmesio į mokytojų pastabas plepa, bet tai vyksta ne visada – per gero mokytojo pamokas klasėje tylu.

Geras mokytojas yra griežtas

Į klausimą, koks mokytojas, jų manymu, yra geras, pusė apklaustų mokinių atsakė, kad tas, kuris puikiai išmano savo dalyką, yra griežtas, bet teisingas – jo parašytas pažymys atspindi mokinio žinias. 28 proc. vaikų įsitikinimu, geras mokytojas negaili pažymių ir neužduoda daug namų darbų. 12 proc. apklaustųjų prie širdies mokytojai, kurie galbūt nelabai gerai išmano savo dalyką, bet moka bendrauti su mokiniais ir sugalvoja, kaip paįvairinti pamokas. 8 proc. mokinių labiausiai patinka madingai besirengiantys ir jaunimo žargonu kalbantys mokytojai.

Nedidelėje straipsnio autorės surengtoje apklausoje www.e-apklausa.lt, kuo vaikai užsiima per pamokas ir ką mano apie savo mokytojus, dalyvavo 114 įvairiose Lietuvos mokyklose besimokančių 1–12 klasių mokinių, iš jų 58 merginos ir 56 vaikinai.

Dauguma vaikų patikino, kad per pamokas klausosi mokytojo, tačiau spėja ne tik atlikti duotus darbus, bet ir pabendrauti su draugais. Dažnai – kiekvieną pamoką – SMS susirašinėja 16 proc. apklaustų mokinių. 47 proc. nurodė, kad tik kartais pamokų metu neatsispiria pagundai parašyti vieną kitą žinutę, 6 proc. telefonu puola ieškoti pagalbos rašant kontrolinius.

Į klausimą, ar klasėje esant mokytojui kas nors garsiai raugėja, žiovauja ir gadina orą, kas trečias mokinys atsakė, kad taip. Didžioji dauguma apklaustųjų patvirtino, kad pamokų metu klasėje yra valgoma. Tik 5 proc. vaikų patikino, kad jų klasėje taip niekas nesielgia.

36 proc. vaikų mano, kad raugėti, gadinti orą per pamokas nemandagu, bet labai juokinga, 39 proc. tvirtina patys taip nesielgiantys ir kad jiems gėda dėl klasiokų. 16 proc. įsitikinę, kad nieko nemandagaus čia nėra, o 9 proc. vaikų nuomone, jeigu kas nors taip elgiasi per pamokas, vadinasi, mokytojas tik to ir vertas.

Į mokyklą – padraskyti akių

Paklausta, ar per jos pamokas mokiniai irgi gadina orą, vienoje Vilniaus mokykloje technologijų mokytoja dirbanti Danguolė M. palinksi galva ir susirūpinusi ima spėlioti, gal tiems vaikams kas nors su virškinimu blogai ar tėvai tik pupelėmis ir žirniais maitina, nes esą kai kuriose klasėse yra „etatinių“ bezdalių.

Pradėjus pokalbį moteris prisipažįsta pasivadinusi kitaip, nes nenorinti, kad būtų minimas jos tikrasis vardas – už atvirumą mokykloje ji galinti turėti nemalonumų.

Pedagogė pasakoja mokykloje dirbanti jau 13 metų ir pastebėjusi, kad per tą laiką mokytojų ir mokinių santykiai pablogėjo. Ir ne tik dėl garsaus raugėjimo per pamokas ar oro smardinimo: „Dabar mokinių teisės taip iškeltos, kad jie visiškai nesiskaito su mokytojais, tyčiojasi iš jų. Visa tai ateina iš šeimos, visuomenės. Jeigu tėvai į mokytojus žiūri kaip į žemesnės klasės atstovus, lygiai taip pat žiūri ir vaikai.“

Pasak pašnekovės, atėję į mokyklą tėvai beveik visuomet puola ginti prisidirbusius vaikus. Jie įžūliai elgiasi, drasko akis mokytojams ir mokyklos administracijai.

„Drausminių priemonių mokykloje, galima sakyti, nėra. Jeigu norima nepažangų mokinį pašalinti iš mokyklos arba palikti jį toje pačioje klasėje antriems metams, o tėvai su tuo nesutinka, kyla daug problemų. Kaip mat prisistato ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Imama aiškinti, kaip mes traumuojame vaiką, žlugdom asmenybę. Tiesiog juokinga, kai užstojamas visai pamokų nelankęs mokinys, o mokytojai priverčiami sudaryti jam sąlygas per kelis mėnesius atsiskaityti visų mokslo metų kursą. Kyla klausimas: kaip paaiškinti kitiems mokiniams, kad mokyklą lankyti privaloma?“ – piktinasi mokytoja.

Ji prastos nuomonės ir apie privačias mokyklas. Anot pedagogės, iš privačių mokyklų į valstybines vaikai dažnai ateina nepasiruošę tolesniam mokymui: „Štai atėjo į penktą klasę mokinys, o patikrinus jo žinias paaiškėjo, kad jos – antroko lygio. Drausmės sąvoka buvusiems privačių mokyklų auklėtiniams taip pat mažai žinoma.“

Neįgalūs vaikai mokosi kartu su sveikaisiais

Tačiau, kaip teigia Danguolė M., ne tik triukšmadariai ar tinginiai trukdo mokytojams ir žinių norintiems įgyti vaikams. Anot jos, pastaruoju metu labai padaugėjo specialiųjų poreikių mokinių, besimokančių pagal modifikuotas ir adaptuotas programas.

„Bendrojo lavinimo mokyklose neįgalūs, sutrikusio intelekto vaikai vienoje klasėje mokosi kartu su sveikaisiais. Vaikai greitai pastebi savo ir neįgaliųjų skirtumus ir nepaisydami mokytojų pastabų vos radę progą ima iš jų šaipytis ir erzintis. Vienas kitas neapgalvotas žodis – ir klasėje tampa nebeįmanoma dirbti. Dažnai mokytojas tiesiog priverčiamas nutraukti pamoką tik todėl, kad visą dėmesį galėtų skirti vienam įsisiautėjusiam autistui nuraminti. Kas darosi pertraukų metu, sunku ir apsakyti“, – numoja ranka mokytoja.

Pasak pedagogės, pagal modifikuotas programas besimokantys vaikai didelių problemų nekelia. Jeigu jie blogai atlieka užduotis, mokytojas gali parašyti prastą pažymį. Tačiau darbas klasėje, kurioje yra besimokančių pagal adaptuotas programas, kasdien virsta tikru išbandymu.

Ji pasakoja, kad kartą autizmu sergančio vaiko darbą įvertino devynetu ir iškart to pasigailėjo. Vaikas ėmė taip klykti, kad devyneto per maža, jog ji išsigandusi puolė parašytą pažymį taisyti į dešimtuką ir sako nuo to karto mažiau kaip dešimt jam neberašanti vien dėl šventos ramybės.

Pašnekovės nuomone, sutrikusio intelekto vaikai neturėtų mokytis kartu su sveikaisiais: „Traumuojamas ne tik pats neįgalus vaikas, kai iš jo šaipomasi. Visa klasė, mokytojas patiria šoką, kai užėjus įsiūčio priepuoliui autistas ima plėšyti bendraklasių sąsiuvinius, mėtyti rašiklius, knygas, visiems rodyti savo lytinius organus arba lakstyti po klasę su peiliu. Naudos iš tokio mokymosi kartu tikrai mažai, o žalos – daug. Nei tolerancijos, nei užuojautos kitam taip neišmokysi.“

Kas dešimtas vaikas turi sutrikimų

Švietimo ir mokslo ministerijos Specialiojo ugdymo skyriaus vedėja Regina Labinienė teigia, kad užėjus įsiūčio priepuoliui neįgalus vaikas turi būti izoliuojamas ir jam suteikiama pagalba. Anot jos, mokykloje turi būti tam skirta vieta, pavyzdžiui, specialiojo pedagogo, psichologo kabinetas: „Gali būti, kad psichozės vaikui užeina retai, taigi laikyti jo kartu su protiškai atsilikusiais, kai jis galbūt nėra toks, o tik turi elgesio ir emocijų sutrikimų, negalima. Taip nukentėtų ir pats vaikas, ir jo šeima.“

Pasak pašnekovės, neįgaliųjų vaikų integracija Lietuvoje pradėta 1991 metais. Prieš keletą metų buvo atlikta apklausa, kaip vaikai, tėvai ir mokytojai vertina sveikųjų ir neįgaliųjų vaikų mokymąsi kartu. „Visi tam pritarė. Tačiau pritarė galbūt tada, kai tų vaikų klasėje nė nebuvo. Realybė kitokia“, – tvirtina specialistė.

Ji sako, kad yra mokytojų, pasisakančių prieš neįgaliųjų vaikų mokymąsi kartu su sveikaisiais, kadangi dirbti tokiose klasėse yra labai sunku. Tačiau tai esą yra todėl, kad neteisingai organizuojamas neįgaliojo vaiko ugdymas ir taupomi pinigai.

R. Labinienės teigimu, kiekvienas rajonas, savivaldybė turi pedagoginę psichologinę tarnybą, kuri nustato vaiko specialiuosius poreikius, įskaitant ir intelekto sutrikimą, ir rekomenduoja ugdymo formą: „Pagal įstatymus toks vaikas gali būti mokomas specialiojoje mokykloje, specialiojoje klasėje bendrojo lavinimo mokykloje ir kartu su bendraamžiais, jeigu jis iš tikrųjų ten gerai jaučiasi ir nuo jo buvimo nenukenčia kiti vaikai. Tačiau specialiosios klasės savivaldybėse nėra populiarios, švietimo skyriai jų nenori steigti, kadangi jose turi būti mažai mokinių, du mokytojai arba mokytojas ir jo padėjėjas, ir tai ekonomiškai nenaudinga. Taigi susodina tuos vargšus vaikelius kartu su visais, o mokytojas paliekamas vienas. Dėl to kaltas mokyklos vadovas ir švietimo skyrius.“

Anot specialistės, kas dešimtas vaikas Lietuvoje turi įgimtų ar įgytų sutrikimų, kurie riboja jo galimybes mokytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Tik 1 proc. tokių vaikų tėvų pasirinkimu yra mokomi uždarose mokyklose, visi kiti – kartu su sveikaisiais vaikais bendrojo lavinimo mokyklose, specialiosiose klasėse.

Komentarai (22)